3 gruodžio

Stanisławo Moniuszkos opera „Halka“ – vainikuojanti Moniuszkos metų minėjimą Lietuvoje

S7R04777

Stanisławo Moniuszkos opera „Halka“ – vainikuojanti Moniuszkos metų minėjimą Lietuvoje

Gruodžio 3 d. 19 val., Lietuvos rusų dramos teatre (J. Basanavičiaus g. 13, Vilnius) 

Moniuszkos metų minėjimą Lietuvoje gruodžio 3 d. užbaigs Lietuvos rusų dramos teatre parodyta viena garsiausių Stanisławo Moniuszkos operų – „Halka“. Vilnietiškąją „Halkos“ versiją į Lietuvą atveža Varšuvos kamerinė opera, bendradarbiaudama su Lenkijos institutu ir Vilniaus lenkų kultūros namais. Stanisławo Moniuszkos „Vilniaus Halka“ – tai daugiau  nei išskirtinis, tai –  kertinis spektaklis Varšuvos kamerinės operos repertuare. Plačiausiai žinoma varšuvietiškoji Moniuszkos „Halkos“ versija, išplėsta iki keturių veiksmų ir papildyta arijomis bei baleto intarpais. Ši versija buvo pastatyta specialiai Varšuvos operai 1857 metais ir labai sėkmingai yra statoma iki šiol. 1848-ųjų metų „Vilniaus Halka“ yra šios operos pirmtakė. Ji buvo dviejų veiksmų, glaustos dramaturginės formos, be daugumos šiandien žinomų arijų ir baleto intarpų. Iki mūsų dienų išliko užrašytas tik jos atlikimas akompanuojant fortepijonu. Jokių partitūros ar orkestro partijų užrašymų neišliko. 1983 metais Stefano Sutkowskio užsakymu, „Vilniaus Halkos“ partitūrą atkūrė Jerzy Dobrzański, o pastatė Kazimierz Dejmek. 2019-aisiais „Vilniaus Halka“ grįžta į Varšuvos kamerinės operos sceną kaip atnaujintas ankstesnis pastatymas, tačiau jau naujos muzikinės versijos. Ji parengta specialiai Moniuszkos festivaliui ir atkurta pagal 1848 metų vilnietiškosios versijos pirmuosius užrašus. Taigi tai yra kūrinio muzikinė rekonstrukcija, parengta su pagarba kompozitoriaus stiliui ir išlaikanti visą Moniuszkos sukurtą muzikinę visumą. Tai tiksliai atkurta išlikusi 1848 metų versija. „Vilniaus Halka“ grįžta inscenizuota Kazimierzo Dejmkos, muzikinę dalį adaptavus Maciejui Prochaskai, su nauja orkestro partitūros versija. Operą atliks puikūs su Varšuvos kamerine opera bendradarbiaujantys solistai, pritariant istorinių instrumentų Musicae Antiquae Collegium Varsoviense orkestrui.

Organizatoriai: Varšuvos kamerinė opera, Lenkijos institutas Vilniuje, Vilniaus lenkų kultūros namai; partneris – Lenkijos Respublikos ambasada Vilniuje. Žiniasklaidos partneriai: radijo stotis „Znad Wilii”, zw.lt, Kurier Wileński ir TVP Wilno.

Projektas  finansuojamas Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerijos lėšomis pagal daugiametę 2017–2022 m. programą NIEPODLEGŁA, gavus Adomo Mickevičiaus instituto kultūrinės programos dotaciją „Kulturalne pomosty“ (Kultūros tiltai).

4 gruodžio

Lenkų meno vakaras – antologijos „Lenkų poetinė vytis“ pristatymas

lenku_meno_vakaras_plakatas

Lenkų meno vakaras – antologijos „Lenkų poetinė vytis“ pristatymas

Gruodžio 4 d. 18.00 val., Adomo Mickevičiaus biblioteka (Trakų g. 10, Vilnius)

Lenkų literatų draugija Vilniuje švenčia 10-ies metų sukaktį. T proga A. Mickevičiaus bibliotekoje rengiamas Lenkų meno vakaras, kuriame bus pristatyta  Lietuvos lenkų poezijos antologija „Lenkų poetinė vytis“. Tai pirma tokia išsami, kelias kartas apimanti Lietuvos lenkų literatų kūrybos apžvalga, be to – pirmasis rinktinis dvikalbis lenkų – lietuvi Vilniaus krašte kuriamos lenkų literatūros leidimas. Parėmus Lenkijos Respublikos ambasadai , antologiją pavyko iliustruoti Lietuvoje kuriančių lenkų dailininkų darbų reprodukcijomis. Į knygą sugulė 37-ių Lietuvoje gimusių ir čia arba emigracijoje gyvenančių lenkų bei 19-os Lietuvos lenkų dailininkų darbai. Įėjimas nemokamas. Susitikimas vyks lenkų ir lietuvių kalba.

Organizatoriai: Lietuvos lenkų literatų draugija Vilniuje, Adomo Mickevičiaus biblioteka; partneriai: Lenkijos institutas Vilniuje, kūrybinė lenkų dailininkų sąjunga „ELIPSA“

5 gruodžio

Kalbų vakaras Vilniaus universitete

kalbu

Kalbų vakaras Vilniaus universitete

Gruodžio 5 d. 18:00, Vilniaus universiteto Filologijos fakultetas, Universiteto g. 3, Vilnius

Vilniaus universiteto jaunieji  kalbotyrininkai rengia kasmetinį Kalbų vakarą, skirtą kalbų reikšmei viešajame gyvenime ir kalbotyros tyrimuose. Sociolingvistinius, literatūrinius ir sceninius pristatymus surengs jaunieji tyrėjai ir Vilniaus menininkai bei diplomatinių atstovybių atstovai, pristatysiantys savo atstovaujamas šalis. Kalbų vakarą savo dalyvavimu ketina pagerbti LR kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas. Lenkijos institutas jau ne pirmus metus vakaro dalyvius apdovanos knygomis. Įėjimas nemokamas. Susitikimas vyks įvairiomis kalbomis.

Organizatoriai: Kalbų vakaras, VU Filologijos fakultetas; partneriai: Vilniuje akredituotos diplomatinės atstovybės, tarp jų – Lenkijos institutas

5 gruodžio

Vilniaus Stepono Batoro universiteto įkūrimo 100-ųjų metinių minėjimas

USB38_RT8a_2[1]

Vilniaus Stepono Batoro universiteto įkūrimo 100-ųjų metinių minėjimas

Gruodžio 5 d., 14.00–18.00 val., Vilniaus universiteto Senato salė (Universiteto g. 3, Vilnius)

Prieš 100 metų, 1919 m. spalio 11 d., po beveik 90 metų Vilniuje buvo atkurta aukštoji mokykla – universitetas.  Tada buvo nuspręsta, kad atgimęs universitetas gaus karaliaus Stepono Batoro, savo įkūrėjo, vardą.  Universitetas tapo svarbiu intelektualinio gyvenimo centru, tęsė buvusios Abiejų Tautų Respublikos laikų ir pirmaisiais po jos padalijimo metais veikusių mokslo centrų tradicijas. Mokykla buvo įkurta 1579 m., kai karalius Steponas Batoras skyrė lėšų Jėzuitų kolegijai Vilniuje paversti ją Vilniaus akademiją. Po 1831 m. sukilimo žlugimo caro valdžia įsakė likviduoti universitetą –  kaip bausmę už daugelio mokslininkų ir studentų dalyvavimą sukilime. Universiteto veikla buvo atkurta tik 1919 m. ir pasibaigė 1939 m., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Po karo Torunės Mikalojaus Koperniko universitetas tapo buvusio Vilniaus Stepono Batoro universiteto akademinių tradicijų sergėtoju ir įpėdiniu. Konferencijos „Stepono Batoro universiteto šimtmetis“ metu pranešimus skaitys: prof. Marija Drėmaitė (Vilniaus universitetas) „Vladas Drėma ir jo studijos Stepono Batoro universitete”; prof. Anna Supruniuk (Torunės Mikalojaus Koperniko universitetas) „Abraham Suckever ir kiti Stepono Batoro universiteto studentai”; prof. Tomas Venclova (Lietuvos poetas, publicistas, literatūros tyrinėtojas)  „Czesław Miłosz – Vilniaus universiteto studentas”. Kitas šiam minėjimui skirtas renginys – parodos „Stepono Batoro universitetas 1919-1939“ atidarymas. Parodą sudaro šio universiteto rektorių portretai, rektorių ir dekanų insignijos. Parodą taip pat papildo stendai lietuvių, lenkų ir anglų kalbomis su informacija apie universiteto mokslinę ir tiriamąją veiklą, jo pasiekimus ir dinamišką plėtrą.
Diskusijoje „SBU Lenkijos ir Lietuvos visuomenės opinijose“ dalyvaus: prof. Alfredas Bumblauskas, dr. Barbara Stankevič ir prof. Mirosław A. Supruniuk. Moderuos dr. Artūras Vasiliauskas.
Konferencija vyks lietuvių ir lenkų kalbomis su vertimu. Įėjimas laisvas.

Organizatoriai: Vilniaus universitetas,  VU Istorijos fakultetas, VU Muziejus, VU Biblioteka, Torunės Mikalojaus Koperniko universitetas

11 gruodžio

Mikołajaus Trzaskos ir Arkadijaus Gotesmano  koncertas „Susitiksime Alytuje“ „Jewish Art Festival In Lithuania“ festivalyje

Gotesmanas 1

Mikołajaus Trzaskos ir Arkadijaus Gotesmano  koncertas „Susitiksime Alytuje“ „Jewish Art Festival In Lithuania“ festivalyje

Gruodžio 11 d., 17 val.,  Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka (Seirijų g. 2, Alytus) 

Festivalis „Jewish Art Festival In Lithuania“ pristatė žiūrovams turtingą, apjungiančią įvairias meno formas programą. Garsūs Lietuvos ir užsienio festivalio dalyviai – muzikantai, rašytojai ir poetai pasirodė daugelyje Lietuvos miestų. Festivalį uždarys žinomo lenkų muzikanto Mikołajaus Trzaskos ir lietuvių atlikėjo Arkadijaus Gotesmano koncertas „Susitiksime Alytuje“. Koncerte skambės džiazo improvizacijos žydų folkloro muzikos motyvais.
Mikołaj Trzaska, saksofonininkas, bosinis klarnetistas, kompozitorius. Jis laikomas džiazo avangardo ikona Lenkijoje. Savo muzikinėse kelionėse jis ieško bendro vardiklio žydų ir šiuolaikinėje muzikoje. Prieš keletą metų Trzaska grįžo prie tradicinės žydų muzikos, iš dalies dėl savo žydiškų šaknų. Arkadijus Gotesmanas  yra vienas išradingiausių ir produktyviausių Lietuvos džiazo kūrėjų, Vilniaus klezmerių orkestro įkūrėjas ir narys, festivalio „Jewish Art Festivali In Lithuania“ rengėjas. Įėjimas nemokamas.

Organizatoriai: Jewish Art Festival In Lithuania, Lenkijos institutas Vilniuje, Alytaus Jurgio Kunčino viešoji biblioteka

13 gruodžio

Paroda „Starewicz – animacijos pradininkas”

TABLICA2

Paroda „Starewicz – animacijos pradininkas”

Gruodžio 13 d. – sausio 30 d., Kauno miesto muziejus (Rotušės a. 15, Kaunas)
Parodos atidarymas: gruodžio 13 d. 17.30 val.

Vladislovas Starevičius (Władysław Starewicz – 1882–1965) – Lietuvos lenkakalbių kilmės režisierius, plačių interesų dailininkas, entomologas, lėlinės animacijos pradininkas, XX a. pirmoje pusėje kūręs Lietuvoje, Rusijoje ir Prancūzijoje. Su Kauno miesto muziejumi susaistytas Vladislovas Starevičiaus  yra kilęs iš Lietuvos lenkakalbių bajorų.  Nuo 1911 m. dirbo Kauno miesto muziejaus gamtos skyriuje. Piešė plakatus, karikatūras žurnalams „Vapsva“, „Kreivas veidrodis“, kūrė kostiumus karnavalams, fotografavo, kol apsistojo ties eksperimentine animacija. Pirmasis panaudojo kombinuotą filmavimą, apšvietimo efektus, operatoriaus triukus, kurie taikomi iki šiol. Gyvendamas Kaune V. Starevičius kūrė lėlių animaciją bei kino parodijas: „Prie Nemuno“ (1909), „Žirgelio gyvenimas“ (1910, abu neišlikę), o taip pat – „Laumžirgių gyvenimas“ ir „Skarabėjai“. Savo dienoraščiuose rašė, kad 1911 m. nufilmavo „Gražioji Lukanida“ ir „Kino operatoriaus kerštas“. Dar 1910 m. Kaune sukūrė animacinius filmus su Ąžuolyne gyvenančiais vabalais „Elniaragių kova“, kuriuos sumontavo jau dirbdamas A. Chanžonkovo kino fabrike Maskvoje. Nors ne V. Starevičius išrado erdvinę animaciją, tačiau pripažįstamas šios rūšies pradininku. Jo vardas įrašytas į visas pasaulio kino enciklopedijas bei žinynus; apie jį rašomi moksliniai darbai, kuriami filmai. 2007 m. nepriklausoma prodiuserių kompanija „Filmų era“ su partneriais, tarp kurių ir Kauno miesto muziejus, apie V. Starevičių susuko filmą „Vabzdžių dresuotojas“ (rež. Linas Augutis, Marek Skrobecki). Šį kūrybinės dokumentikos filmą kūrė kūrybinės pajėgos tų šalių, kuriose V. Starevičius gyveno (Lietuvos, Rusijos, Lenkijos, Prancūzijos, Vokietijos).
Parodos kuratorius Krzysztof Stanisławski (Lenkija).

Organizatorius: Draugija „Kampania Artystyczna” (Varšuva); partneriai: Kauno miesto muziejus, galerija „Meno parkas” Kaune, Lenkijos institutas Vilniuje, Lodzės kinematografijos muziejus, FINA – Lenkijos nacionalinė filmoteka-Audivizualinis institutas
Rėmėjas: Varšuvos Adomo Mickevičiaus institutas

18 gruodžio

Bartoszo Frątczako fotografijų parodos „Paskutinieji liudininkai. II-ojo pasaulinio karo herojų portretai“ atidarymas

BF-Ostatni-(okladka)

Bartoszo Frątczako fotografijų parodos „Paskutinieji liudininkai. II-ojo pasaulinio karo herojų portretai“ atidarymas

Gruodžio 18 d., 18 val., Vilniaus pranciškonų vienuolyne (Trakų g. 1)

„Praėjo šešeri metai nuo to laiko, kai atvykau į Lietuvą. Likimas panorėjo, kad mano pirmasis fotoreportažas, kurį anuomet sukūriau vietinei žiniasklaidai, būtų skirtas „Aušros vartų“ operacijai. Neatsimenu nė vienos iš tūkstančių tądien padarytų nuotraukų, bet tikrai žinau, kad tai buvo mano projekto pradžia. Nuo tada stengiuosi lankytis tose vietose, kuriose galiu sutikti Veteranus, ir kiekvienoje iš tų vietų sutinku Jų vis mažiau… Vis žvelgiu į Juos su nuostaba ir klausiu savęs – ar aš būčiau ryžęsis tokiam atsidavimui?.. Norėčiau tikėti, kad taip… Laikui bėgant įgavau ryžto ir drąsos lankytis pas Juos. Žiūrėjau Jiems į akis, o Jie kantriai žvelgė į mane. Klausiausi istorijų, surinkdavau savo nešiojamą fotostudiją ir darydavau portretus“ – Bartosz Frątczak.
Įėjimas nemokamas.

Organizatoriai: Fondas „Pagalba lenkams Rytuose“, Lenkijos Kombatantų ir represuotų asmenų biuras, Tautos atminties institutas, Lenkijos institutas Vilniuje, Lenkijos Respublikos ambasada, II-ojo pasaulinio karo muziejus Gdanske, VŠĮ „Vilniaus kultūros ir dvasingumo centras“

16 sausio

Paroda „Lenkijos Respublikos ambasadorius Japonijoje Tadeusz Romer ir žydai karo pabėgėliai Tolimuosiuose Rytuose“ Klaipėdoje

TADEUSZ_ROMER_plakatas

Paroda „Lenkijos Respublikos ambasadorius Japonijoje Tadeusz Romer ir žydai karo pabėgėliai Tolimuosiuose Rytuose“ Klaipėdoje
2020 m. sausio 16 d. – vasario 10 d., Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka (Herkaus Manto g. 25, Klaipėda)
Parodos atidarymas: 2020 m. sausio 16 d. 17 val., įėjimas laisvas

Lenkijos instituto Vilniuje iniciatyva ir užsakymu Jogailaičių universiteto Artimųjų ir Tolimųjų Rytų instituto darbuotojos dr. Olgos Barbasiewicz parengta paroda – tai pirmas toks visapusiškas bandymas pristatyti Lenkijos ambasadoriaus Japonijoje Tadeuszo Romerio didvyriškus veiksmus gelbstint žydų karo pabėgėlius, atvykstančius į Japonijos uostus su Japonijos konsulo Kaune Chiune Sugiharos išduotomis vizomis.
Tadeusz Ludwik Romer gimė 1894 m. gruodžio 6 d. Antanašėje, kuri tuo metu buvo Rusijos imperijos Kauno gubernijos teritorija. 1937 m. tapo pirmuoju Lenkijos ambasadoriumi Japonijoje. Prieglobsčio Holokausto metu ieškantys Lenkijos žydai 1940 metų vasarą gavo japonų konsulo Kaune Chiunės Sugiharos išduotas tranzitines vizas suteikiančias galimybę atvykti į Japonijos imperiją. Šios vizos reikalingos norint patekti į Nyderlandų teritoriją Kurakao, į kurį, kaip priimančios šalies teritoriją, pabėgėliai galėjo vykti su Kaune reziduojančio Olandijos garbės konsulo Jano Zwartendijko išduotomis pažymomis apie bevizį režimą.
Pabėgėliams Lenkijos piliečiams nedelsiant buvo suteikiama Lenkijos konsulinė pagalba. Ambasadorius Tadeuszas Romeris privalėjo užtikrinti priimančių šalių vizų išdavimą, kadangi vėlesniu laikotarpiu atvykę asmenys neturėjo jokių kitų vizų išskyrus Chiunės Sugiharos išduotas tranzitines. Romeris tuo metu skaičiavo, kad į Japoniją atvyks apie 500 asmenų. Sovietų ir japonų valstybės galėjo atsisakyti įleisti tokią grupę. Tačiau jau vasario viduryje pabėgėlių skaičius perkopė 700, apie tai lenkų diplomatai nedelsiant pranešė Londonui. Lenkų diplomatijai svarbiausia užduotis buvo išskirstyti Japonijoje jau esančius pabėgėlius. Siekdamas užtikrinti pagalbą pabėgėliams, ypač, neturintiems priimančių šalių vizų ir lėšų pragyvenimui, ambasadorius Romeris įkūrė„ Lenkijos karo aukų pagalbos komitetą“, kurio pirmininke tapo jo žmona Zofia Romer. Komitetas rinko lėšas iš lenkų išeivių ir piliečių gyvenančių Tolimuosiuose Rytuose, gavo paramą iš Niujorko Joint Distribution Committee. Tai suteikė galimybę veikti ir teikti taip reikalingą pagalbą pabėgėliams. Komitetas įkūrė savo biurus Kobėje ir Tokijuje bei bendradarbiavo su žydų organizacijomis Kobėje ir Jokohamoje. Komiteto atstovas Tsurugos uoste pasitikdavo atvykstančius Lenkijos piliečius ir padėdavo sutvarkyti vizų formalumus, nukreipdavo atvykėlius į Kobę, kur žydų bendruomenė suteikdavo apgyvendinimą. Komitetas pabėgėliams teikė piniginę pagalbą, tarpininkaudavo bendraujant su vietine valdžia ar vežėjų įmonėmis. Siekdama atvykėliams padėti išvengti ilgos kelionės į Tokiją, Lenkijos ambasada įkūrė laikiną konsulinį skyrių Osakoje. 1941 metais nusprendus uždaryti Lenkijos atstovybę Japonijoje, Tadeuszas Romeris kartu su ambasados darbuotojais tų pačių metų spalio pabaigoje išvyko į Šanchajų, kur tęsė diplomatines pastangas padėti pabėgėliams. Jam tarpininkaujant, Lenkijos piliečiai galėjo gauti vizas į kitas užsienio šalis bei finansinę pagalbą, dažnai perduodamą per Lenkijos diplomatines atstovybes, bendradarbiaujant su Lenkijos Respublikos vyriausybe išeivijoje.
Tadeuszas Romeris išvyko iš Šanchajaus 1942 m., Tolimuosiuose Rytuose palikęs gerai organizuotą lenkų žydų bendruomenę, kurios atstovai buvo įtraukti į naujai įkurtą organizaciją, pavadintą Kinijos lenkų sąjungos centrine valdyba. Apsigyvenęs Lourenço Marques (šiuo metu – Maputo, Mozambikas), Romeris toliau savo diplomatine veikla padėjo Lenkijos žydams. Tais pačiais metais Tadeuszas Romeris paskirtas ir iki 1943 m. pavasario ėjo Lenkijos ambasadoriaus SSRS pareigas. 1943 m. balandį tapo Lenkijos Respublikos vyriausybės įgaliotiniu Artimuosiuose Rytuose, o tų pačių metų liepą paskirtas Stanisławo Mikołajczyko vadovaujamos vyriausybės Londone užsienio reikalų ministru. Pasibaigus karui, Romeris emigravo į Kanadą ir dirbo McGill universitete. Nuo 1963 m. iki pat mirties buvo Lenkijos mokslo instituto Kanadoje pirmininkas. Mirė 1978 m. kovo 23 d. Monrealyje. Parodos lankytojai galės susipažinti ne tik su ambasadoriaus Tadeuszo Romerio veikla, bet ir su kasdieniu žydų karo pabėgėlių gyvenimu Japonijoje bei Šanchajuje. Parodą papildo proginis leidinys.

Organizatoriai: Lenkijos institutas Vilniuje, Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka. Partneriai: Lenkijos Respublikos ambasada Vilniuje, Japonijos ambasada Vilniuje, Lenkų biblioteka Londone, Lenkijos nacionalinis skaitmeninis archyvas, Jogailaičių universiteto Artimųjų ir Tolimųjų Rytų institutas.

16 sausio

Paroda „Šv. Jonas Paulius II ir palaim. Władysław Bukowiński – lenkų laisvės užtarėjai“ Klaipėdoje

fot. Archidiecezja Kowieńska

Paroda „Šv. Jonas Paulius II ir palaim. Władysław Bukowiński – lenkų laisvės užtarėjai“ Klaipėdoje

2020 m. sausio 16-31 d., Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčia (Rumpiškės g. 6, Klaipėda)

Parodoje vaizduojama 1993 m. Šv. Jono Pauliaus II-ojo piligriminė kelionę į Lietuvą bei pristatoma pal. kun. Władysławo Bukowińskio asmenybę. XX amžiaus pabaiga – tai naujos epochos pradžia Lenkijai ir Lietuvai. Po daugelio metų, pilnų tragiškų patirčių, karų bei represijų ir viena, ir kita tauta pradeda „kvėpuoti laisve“. Tačiau tai nėra laisvė duota kartą ir visiems laikams – jos reikia nuolat siekti ir atrasti ją iš naujo. Lenkijos laisvės gynėjai – šv. Jonas Paulius II ir pal. Władysław Bukowiński, kurių likimai yra susieti su rytais, naujosioms kartoms tampa laisvės mokytojais. Piligriminės kelionės į Lietuvą metu Jonas Paulius II atgimstančiai valstybei primena, kad jos suvereniteto ir tapatybės pagrindas – tai 600 metų krikščionybės paveldas. Pal. Władysław Bukowiński – laisvo žmogaus pavyzdys. Nepaisydamas persekiojimo, jis savo gyvenimą savanoriškai paskyrė tarnystei žmonėms rytuose. Savo tarnyste abu lenkai ne tik parodo, kaip reikia gyventi laisve, bet ir kaip kurti laisvą visuomenę dialogo, pagarbos ir meilės atmosferoje.

Šv. Jonas Paulius II
1978 m. spalio 16 d. Krokuvos arkivyskupas metropolitas kardinolas Karolis Wojtyła buvo išrinktas popiežiumi. 18:18 iš Siksto koplyčios kamino pasirodę balti dūmai pranešė apie naujai išrinktą popiežių. 18:44 kardinolas Pericle Felici paskelbė pasauliui: Annuntio vobis gaudium magnum (Skelbiu jums didį džiaugsmą). Habemus Papam (turime popiežių). Karolis Wojtyła buvo išrinktas 264-uoju šv. Perto įpėdiniu ir pirmuoju popiežiumi ne italu po 455 metų. Jis pasirinko Jono Pauliaus II vardą. Pirmoje savo enciklikoje Redemptor Hominis (1979 m. kovą) savo vardo pasirinkimą aiškino kaip savo pirmtakų: Jono XXIII ir Jono Pauliaus I mokymo tąsą. Popiežiaus pontifikato moto laikomi žodžiai: non abbiate paura… – nebijokite: atverkite duris Kristui!, ištarti 1978 m. spalio 22 d. oficialios Jono Pauliaus II pontifikato pradžios iškilmėse Šv. Petro aikštėje. Jis vadovavo bažnyčiai beveik 28 metus, tai trečias pagal trukmę pontifikatas, laikytas proveržiu. Turėta omenyje ne vien Bažnyčios atvėrimą įtvirtinus Vatikano II susirinkimo reformas, buvo pabrėžiami ir popiežiaus nuopelnai ekumenizmui, dialogas su kitomis religijomis. Jonas Paulius II mirė Romoje 2005 m. balandžio 2d.  21:37. 2011 m. gegužės 1 d. buvo beatifikuotas, o 2014 m. balandžio 27 d. kanonizuotas. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II  – daugiausiai keliavęs visų laikų popiežius. Per savo pontifikatą jis vyko į 104 tarptautines piligrimines keliones ir aplankė 129 šalis visuose žemynuose. Kalbėjo milijonams žmonių, lankėsi vietose, kur prieš tai nebuvo nė vienas popiežius. Garsėjo kaip poliglotas, tai padėjo jam dar lengviau bendrauti su skirtingų tautybių žmonėmis. Susitikimai su juo tikintiesiems tapdavo nepaprastu, beveik mistiniu įvykiu, dažnai pakeisdavusiu juos visam likusiam gyvenimui. Lenkijoje Jonas Paulius II lankėsi 8 kartus. Lietuvoje viešėjo 1993 m.

Pal. kun. Władysław Bukowiński (1904-1974) – Kazachstano apaštalas, misionierius kaip ir šv. Povilas, trylika su puse metų praleidęs griežtojo režimo lageriuose, nešęs Kristų žmonėms, netekusiems vilties ir orumo. 1955 m. sąmoningai pasirinko Sovietų Sąjungos pilietybę, kad galėtų likti tolimajame Kazachstane, kai kurių vadinamame „nežmoniška žeme“, su visais tais, kuriems reikalingas dvasininkas. Naktimis slapta teikdavo sakramentus ir aukodavo šventas mišias privačiuose butuose. Keliskart vyko į piligrimines keliones SSRS pietuose. „Esu tinkamas žmogus tinkamoje vietoje“, – sakydavo apie save. Į gyvenimo pabaigą triskart lankėsi Lenkijoje, kur, be kitų, susitiko su kard. Karoliu Wojtyła. Kun. Bukowińskis tapo pirmuoju lotynų apeigų katalikų bažnyčios palaimintuoju Kazachstane. Bukowińskis palaidotas Šv. Juozapo bažnyčioje Karagandoje. 2001 m. lankydamasis Kazachstane, Jonas Paulius II taip apie jį kalbėjo: „Kunigą Władysławą Bukowińskį esu sutikęs ne kartą. Visada gėrėjausi jo dvasininko ištikimybe ir apaštališku užsidegimu. Jam buvo ypač artima Karaganda. Šiandien Bažnyčios vardu žemai lenkiuosi ir jam, ir visiems tremtiniams“. 2016 m. birželio 11 d. Karagandos Švč. Mergelės Marijos Fatimos katedroje vadovaujant kardinolui Angelo Amato įvyko kun. Bukowińskio beatifikacijos iškilmės.

Organizatoriai: Lenkijos institutas Vilniuje, fondas „Pomoc Polakom na Wschodzie“ (Fondas „Pagalba lenkams Rytuose“, Lenkija), Jono Pauliaus II minties centras Varšuvoje, Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės parapija

Kauno arkivyskupijos nuotrauka

14 vasario

Su meile Paliesiaus dvarui: Viola Brzezińska (vokalas, Lenkija)

paliesiaus

Koncertas „Su meile Paliesiaus dvarui: Viola Brzezińska“ (vokalas, Lenkija)

2020 m. vasario 14 d. 19 val., Paliesiaus dvaras (Dvaro g. 7, Paliesiaus kaimas Mielagėnų seniūnija, Ignalinos rajonas)

Bilietus platina: „Bilietai.lt“

Organizatorius: Paliesiaus dvaras; partneris: Lenkijos institutas Vilniuje