Tošiki Ozavos (Japonija) fotografijų paroda

Susitikimas su autoriumi
2011 04 11  18 val.
Lenkijos institute

Nuo kovo 16 d., Lenkijos institutas (Didžioji g. 23, Vilnius)

Tošiki Ozavos (Japonija) fotografijų paroda
„Pastelinių spalvų kelionė 5. Melancholiškoji Lenkija“.

Paroda veiks iki balandžio 30 d.

Organizatoriai: Lenkijos institutas Vilniuje, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius

KELIONĖ Į LENKIJĄ

Lietuviui kelionė į Lenkiją – savo šalies pažinimo tęsinys. Juk ne vieną šimtmetį buvome vienoje valstybėje, o paskui ištiko bendri istorijos smūgiai. Tiesa, sovietmečiu Lenkija jau buvo užsienis, kur gali pasižiūrėti retų užsieninių filmų, parsigabenti nematytų prekių, susipažinti su maištinga „Solidarumo“  dvasia. Porą dešimtmečių kone kasmet važiuoju per visą Lenkiją iki Vokietijos pasienio, į Lagovo miestelį, kur vasarą į kino  festivalį susirenka kino kūrėjai iš visos Europos. Įpratau prie Lenkijos kelių ir įvairiausių maršrutų bei pakelės vaizdų. Todėl itin smalsiai varčiau T.Ozawos fotografijų knygą: ką japonas pamatė naujo jam tolimoje Lenkijoje?
Objektai ir miestai lyg ir tie patys – turistiniai: Gdanskas, Šcecinas, Varšuva, Krokuva, Zakopanė. Aikštės ir paminklai – matyti, nors kasmet atsiranda vis naujų. Autorinį požiūrį į juos nulemia pavadinimas –koncepcija – „Pastelinių spalvų kelionė 5. Melancholiškoji Lenkija“. Spalvos iš tiesų labai svarbu, ir T.Ozawa iš seno jas valdo gerai. Kai kada tiesiog pasiduoda spalvos impresijai: „Ryškiai geltona spalva“ (išnyrantis pro medžių šakas dangoraižis Šcecine), „Šcecino gatvelė“ (spalvinga reklama per visą gatvę), “Pašnekesys“ (žalias peizažas su žmonėmis). Tačiau kas lemia melancholiją? Pačio fotografo gyvenimo patirtis ir išmintis? Ar vietovių romantiškas žavesys? O gal net skaudūs istoriniai prisiminimai – Japonija išgyveno Hirosimą ir Nagasakį, Europa – Osvencimo koncentracijos stovyklos mirties siaubą? Knygos dramaturgijos kulminacija ir yra vaizdai iš Osvencimo. Gana stereotipiniai, dažnai kartojami, bet kažkokie ypatingai tylūs šioje pastelinių spalvų knygoje. Finalinis akordas – sugrįžimas į Krokuvą – „Išgirskite mane, mano širdies šauksmą“ – yra tik priminimas, kad gyvenimas nesibaigia, o tik kelionė. Ar tai buvo T.Ozawos kelionių kelionė? Sunku pasakyti. Man visos jos buvo įdomios, net po gerai pažįstamą Lietuvą.
Leido atsipūsti nuo turistinės literatūros gausos. Žiūrinėdamas Ozawą greta pasiguldžiau ką tik išleistą ir labai išreklamuotą kelionių vadovą po Lenkiją. Fotografijų joje daug, bet dauguma jų mažytės, apipintos tekstais, žemėlapiais, schemomis. Tai šiuolaikinis kelionių navigatorius, priartėjimas prie skaitmeninės informacijos. Japonas nieko negrūda į galvą, netgi neinformuoja apie konkrečius objektus, o nuteikia mąstymo melancholijai: “Sekmadienio rytas“, „Rytas aikštėje“, “Popietės ramybė“, „Gatvelę pradeda gaubti sutemos“. Puslapis po puslapio, vaizdas po vaizdo jauti kaip slenka laikas, o su juo it šešėlis juda ir autorius. Kartais ilgai gėrisi „Gebenių raštu“ ar apaugusia vijokliais namo siena – „Besipriešinantis langas“. O kartą Zakopanėje tiesiog konstatuoja: “Lėtai slenkantis laikas“. Nuolat skubančiam per Lenkiją į Vakarus ar švilpiančiam tik į didžiuosius jos miestus – tikra atgaiva ir pagunda sutramdyti save ir pagalvoti, kad vis vien kada nors bus ir tavo „paskutinis taškas“.
Pasitaiko parodinių šventiškų akimirkų: „Vaikai prie paminklo jaunajam kariui“, „Į povestuvinę kelionę“, „Karieta laukia“. Jos lyg ir turėtų pagyvinti melancholišką kelionę, kaip ir noras užmegsti dialogą su fotografijų herojais: „Rinkitės savo kelią, jaunime“, „Kas atsitiko?“, „Šeima laukia tėvo“. Toks fotografijos sugyvinimas primena senų laikų fotožurnalistiką, kuri buvo mėgstama ir Lietuvos spaudoje. Gal geriau tiktų kokie eiliuoti tekstai, kurie dabar irgi madingi fotoknygose? Tačiau čia šiaip, dėl melancholijos, kurią sukelia gražiausios pastelinės T.Ozawos fotografijos. Rytas Krokuvos turguje primena, ką dabar turgų fotoklasikas Aleksandras Macijauskas fotografuoja Kauno Kaziuko mugėse. Lenkijos senamiesčiai – Kauno ar Vilniaus senuosius centrus. Nuolat pagauni save, kaip visur sename laike įsitarpina naujo laiko bruožai – laibakojės šokėjos Šcecine, pozuojantis jaunimas Varšuvoje ar išrikiuoti manekenai Krokuvoje. Bet mieliausia, kai vėl sugrįžti į lėtai slenkantį laiką ir gali pasiklausyti negrojančių skulptūriškų muzikantų Varšuvos centre. Nusišypsai ir melancholija praeina...

Skirmantas  Valiulis
Fotografijos ir kino kritikas

Pastelinių spalvų kontrastai

Japonų fotografas Toshiki Ozawa Lietuvos žiūrovams pristato jau penktąją fotografijų seriją iš ciklo „Kelionė pastelinėmis spalvomis“ (angl. - „Journey in Pastel Colors“). Pirmąją parodą, kurioje buvo eksponuojami šio ciklo darbai, Kauno ir kitų Lietuvos miestų žiūrovai galėjo pamatyti 2006 m. Nuo tol T. Ozawa Lietuvoje parodas rengia kasmet, o savo fotografijose jau spėjo pristatyti mums tolimas šalis. Islandija, Grenlandija, Naujoji Zelandija, Turkija ir Australija – tai tik dalis fotografo aplankytų ir nuotraukose įamžintų šalių. Kita vertus, šio autoriaus darbai mums leido pažvelgti ne tik į egzotiškus kraštus, bet iš šalies pamatyti ir savo pačių gyvenimą – 2007 m. įvairiuose Lietuvos miestuose buvo surengtos mūsų šalyje T. Ozawos sukurtų fotografijų parodos. Naujausioje fotografo darbų serijoje taip pat nėra mums neįprasto tolimų šalių gyvenimo atvaizdų. Šį kartą autorius kviečia pasidairyti po jo fotografijose pastelinėmis spalvomis nuspalvintą „melancholiškąją Lenkiją“.
Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad naujos T. Ozawos fotografijos mažiau įdomios už ankstesnius jo kūrinius. Greičiau priešingai – fotografijose nelikus egzotikos, tampa lengviau įsižiūrėti į jų estetiką ir perprasti japonų menininko autorinį braižą. Žinoma, svarbiausias pastarojo akcentas yra subtili fotografijų spalvinė gama, kurią autorius išgauna tiek naudodamas specialią fotografijų spausdinimo technologiją, tiek pastebėdamas „fotogeniškus“ spalvų derinius jį supančioje aplinkoje. Jau daugiau nei keturis dešimtmečius T. Ozawa kūrybiškai dirba spalvotosios fotografijos srityje ir, kaip pats teigia, naudodamas specialų spalvotą popierių, spausdindamas fotografijas rankiniu būdų, išgauna „labai švelnių tonų ir sodrių pereinamų atspalvių“ atvaizdus. Be to, japonų menininkas ne tik skiria daug dėmesio spalvos perteikimui spausdinant fotografijas, bet taip pat atidžiai renkasi aplinkoje esančius spalvinius derinius. Spalvos kai kuriuose fotografijose netgi derinamos kontrasto principu – keli raudoni vijoklio lapai žalios lapijos fone ar ryškiai geltonas pastato stačiakampis dangaus mėlynėje.
T. Ozawos pasirinktas kūrybinis kelias šiandien atrodo gana neįprastas ir rizikingas. Viena vertus, fotografijos technologijos sureikšminimas, tradicinis nuotraukų spausdinimo būdas jo darbus akivaizdžiai skiria nuo šiuolaikinės fotografijos konteksto, kuriame svarbiausias vaidmuo tenka konceptualiam kūrybos pagrindui. T. Ozawos ypatingas dėmesys fotografijos amatui primena romantiškus fotografijos jaunystės laikus, kai XIX a. fotografai nuotraukoms suteikdavo vienetinio meno kūrinio statusą, naudodami specialius fotografijų spausdinimo būdus. Kita vertus, japonų autoriaus kūrybą vienareikšmiškai priskirti tradicinei meninei fotografijai taip pat nėra lengva. Nors fotografija, kaip viena iš meno sričių, per daugiau nei pusantro šimtmečio gyvavimo metų nuolat keitėsi ir kartu su kitais vizualiaisiais menais plėtojosi įvairiausiomis kryptimis, tačiau iki pat XX a. septintojo dešimtmečio meno pasaulyje buvo pripažįstama tik nespalvota fotografija. Net ir šiandien tradicinio fotografijos meno kūrėjai dažnai teikia pirmenybę juodai-baltoms nuotraukoms, kuriose išryškėjantys šviesių ir tamsių tonų kontrastai kuria tik jai būdingą dramatizmą ar įsidėmėtiną estetinę formą. Tuo tarpu T. Ozawa renkasi sudėtingesnį, bet galbūt, įdomesni kelią ir bando su žiūrovais „kalbėtis“ spalvų pagalba.
Tačiau pasakojimas, kurį galima įžvelgti japonų fotografo darbuose, atrodo nuoširdus ir paprastas. Tai tartum kelionių pastabos, kurių neriboja joks išankstinis sumanymas, jokia griežta fotografijų serijos koncepcija. Visus T. Ozawos darbus sieja tik jo humanistinis požiūris į žmogų ir gyvenimą. Gal kaip tik dėl to šio autoriaus požiūrio fotografijų siužetai atrodo gerai pažįstami ir primenantys XX a. pirmos pusės vadinamąją humanistinę fotografiją. Keliaudamas toli nuo gimtosios šalies, japonų fotografas pastebi tuos kasdienio gyvenimo aspektus, kurie vienija skirtingų kraštų žmones: mažais malonumais besidžiaugiančius vaikus, įsimylėjėlių poras, romantišką senamiesčio gėlių turgų. Šiandieninės Lenkijos miestų gatvėse T. Ozawa atranda tokį patį žmonių gyvenimą, kokį klajodami Paryžiaus gatvėmis kažkada įamžino garsieji prancūzų fotografai. Tik Lenkijos kasdienybė fotografijose atrodo labiau pripildyta buities detalių, populiariosios, komercinės kultūros ženklų nei svajingasis Paryžius. Galbūt tai lemia dažnai ironiškas T. Ozawos žvilgsnis, išryškinantis senamiesčio fone tekančios kasdienybės akimirkas, gal taip atrodo dėl to, kad japonų autoriaus fotografijose užfiksuotas mums gerai pažįstamas gyvenimas, kurio idealizuoti neleidžia laiko distancijos trūkumamas. Bet kuriuo atveju, kaip tik neslepiama ironija, kuri dar labiau išryškėja spalvotoje fotografijoje, leidžia autoriui atitrūkti nuo sentimentalumo.
Tai, kad T. Ozawa nėra linkęs mėgautis vien gražiomis kasdienybės akimirkomis ir kurti naiviai optimistinį gyvenimo vaizdinį, patvirtina ne tik jo ironiškas žvilgsnis į šiandieninę Lenkijos realybę, bet ir pagarba jos praeičiai ir ypač – skaudiems šios šalies istorijos tarpsniams. Iš visos serijos išsiskiria fotografijos, kuriose T. Ozawa įamžino buvusias Osvencimo ir Aušvico koncentracijos stovyklas. Pastarieji darbai rodo, kad autorius moka fotografijos kalba perteikti ne tik malonius išgyvenimus ir gyvenimo džiaugsmą, bet taip pat – nesuvokiamą siaubą. Jo atminties akivaizdoje fotografas tartum nutilo ir sukūrė bene įspūdingiausias serijos fotografijas – nuo subjektyvaus požiūrio ir estetinių ieškojimų apvalytas nuotraukas. Tikriausiai, šiuo atveju, jokia vaizdo dramaturgija nebūtų tokia iškalbinga kaip griežtoje stačiakampių kompozicijoje įrėminta geležinkelio bėgių pabaiga. Fotografijoje – tai ir žmogiškumo, ir sveiku protu suvokiamos gyvenimo logikos bei pamatinių vertybių pabaiga.
Pastelinės T. Ozawos fotografijų spalvos dažniausiai atskleidžia kasdienio gyvenimo džiaugsmą ir pagarbą žmogui, tačiau už jų taip pat gali slypėti ir tylūs praeities tragedijos aidai. Fotografas, savo ruožtu, leidžia žiūrovui šį kontrastą atrasti pačiam – jis tik žvilgsniu parodo šypseną keliančius gyvenimo paradoksus arba palieka žiūrovą tylioje akistatoje su praeities tragedija. Galbūt T. Ozawa sąmoningai pasirenka tokią poziciją – suvokiant skaudžiausią žmonijos patirtį, tikėti gyvenimo prasme ir žmogaus gebėjimu juo džiaugtis.

Humanitarinių mokslų daktaras Tomas Pabedinskas