Przemysławo Pokryckio (Lenkija) fotografijų paroda

Rugsėjo 7 d. 18.00 val.
Vilniaus grafikos centras, galerija „Kairė - dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius

Przemysławo Pokryckio (Lenkija) fotografijų parodos „Pereinamojo laiko ritualai“ atidarymas Antrojo tarptautinio fotografijos meno festivalio Vilniuje „In Focus“ metu.

Paroda veiks iki rugsėjo 25 d.

Organizatorius: VšĮ „Kultūros meniu“; projekto partneris: Lenkijos institutas Vilniuje

ŠIANDIENOS LENKIJOS INICIACIJOS RITUALAI

Ritualas, pažymintis perėjimą, pasikeitimą, slenkstį tarp vieno ir kito gyvenimo tarpsnio. Pats pasikeitimo momentas: žmogaus gyvenimas kinta, kinta šeima, visuomenė. Ritualas, sukeliantis šį pasikeitimq, išlieka, lieka iš esmės toks pats.

Antropologai, ypač šios temos meistras Arnoldas van Gennepas, laikė iniciacijas universaliu žmogiškos kultūros elementu. Šie ritualai, pasaulyje turintys begalinę įvairovę formų, veda mus, žmones, per gyvenimo ciklą. O gyvenimas nėra visuomet vienodas. Jis keičiasi nuo pradžios iki galo, ir ne tik pamažu, diena iš dienos. Kartais jis pasikeičia staigiai, pasiekia naują tarpsnį, atverčia, kaip sakome, naują puslapį. Kažkas baigiasi, prasideda kažkas nauja. Tam, kad paliktume sena ir įsileistume nauja, turime peržengti slenkstį. Tai – esminė akimirka, ir čia prireikia ritualo.

Folkloro kultūroje – ir bet kurioje kultūroje, nors tai ne visuomet akivaizdu – riba tarp dviejų tarpsnių, slenkstis, kraštas laikomas pavojingiausiu momentu. Jis pavojingas todėl, kad taisyklės, kurios prieš tai brėžė mūsų gyvenimo ribas, nebetinka, lieka praeityje tvirta atrodžiusi tapatybė. Prieš įžengdami į kitą etapą su naujomis taisyklėmis bei nauja tapatybe, esame „be vietos“, už ribų, neapibrėžti. Mus baugina neprognozuojamos išorinės jėgos, vaiduokliai ir demonai. Mums reikia pagalbos ir apsaugos, jei norime išlikti. Yra daug būdų rasti tą apsaugą, net jei mums taip neatrodo.

Mus saugo kiti žmonės. Todėl svarbu būti būry, giminaičių bei kitų, kuriais pasitikime, apsupty. Mus apsaugo ugnis, todėl degame žvakes. Balta spalva simbolizuoja nekaltumą ir tyrumą, taip atsiranda baltos suknelės, gėlės, staltiesės, lėkštės. Muzika ir daina nubaido piktas dvasias. Gėlės ir amžinai žaliuojantys augalai simbolizuoja gyvybę ir gyvybiškumą, gyvenimą, stipresnį už mirtį, kaip žali lapai stipresni už žiemą. Vaisių, patiekalų ir gėrimų gausa – kaip nenutrūkstamo Žemės vaisingumo, gyvybės tęstinumo pažadas.

Ritualo galia slypi jo transcendentiškume ir simbolinėje reikšmėje. Simboliniai gestai turi tarsi „stebuklingų“ galių, kurios pašaukiamos atliekant gestą. Nebūtina žinoti kiekvieno gesto reikšmės – ritualą „įsijungti“ priverčia pats veiksmas. Ritualo schemą primeta tradicija: mums tereikia žinoti, kad „taip visada daroma“.

Nors Lenkijos visuomenė modernėja, ir skirtingose šalies dalyse bei socialinėse sferose vienodų įvykių (krikštynų, pirmųjų komunijų, vestuvių bei laidotuvių) formos labai skiriasi, tačiau gestai tebėra vienodi. Ritualų ir to, kas kartais vadinama „tautiniu charakteriu“, galia ir reikšmė sudaro bendrą šerdį, akivaizdžią didžiulėje įvairovėje.