Jano Bortkiewicziaus (Lenkija) fotografijų paroda

Jano Bortkiewicziaus fotografijų paroda
Parodos atidarymas: birželio 11 d., 17 val.
Mykolo Žilinsko dailės galerija (Nepriklausomybės a. 12, Kaunas)

Ekspozicija rengiama lenkų menininko kūrybinės veiklos 50-mečio proga. Ekspoziciją sudarys apie 150 darbų (tiek fotografijų, tiek instaliacijų), pradedant seniausiais, sukurtais praėjusio amžiaus septintame dešimtmetyje, ir baigiant naujausiais kūriniais. Taigi tai bus savotiškas Jano Bortkiewicziaus kūrybinės veiklos apibendrinimas. Neatsitiktinai menininko personalinę parodą pirmi išvys Lietuvos žiūrovai, nes čia jo šaknys (fotografas gimė Vilniuje).

Projektas skirtas Lenkijos meninės fotografijos populiarinimui Lietuvoje. Kita vertus, parodys per pastaruosius penkiasdešimt metų Lenkijoje įvykusias permainas, nes didžioji dalis darbų, kurie bus eksponuojami, – meninis supančios tikrovės komentaras.

Paroda veiks iki liepos 25 d.

Organizatoriai: Kultūros ir meno centras Vroclave, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lenkijos institutas Vilniuje

Barbie's 50th Birthday, 2010

Atradimas: pozityvas – negatyvas

1945-ųjų rudenį, praėjus keturiems mėnesiams nuo karo pabaigos, kartu su tėvais atvykau iš Lenkijos į Lenkiją. Kadangi buvau trijų mėnesių kūdikis, niekam neturėjau jokios įtakos. Po dvi savaites trukusios kelionės pasiekėme vieną gražiausių Lenkijos miestų.

Torūnė. Pamiltieji viduramžiai. Pirmame namo, kuriame apsigyvenome, aukšte buvo pono Schuberto fotoateljė. Be aplink namą esančios teritorijos, vienintele oficialia ir nedraudžiama susitikimų vieta buvo aikštė-kiemas, vadinamas „maldykla“. Tenai dėjosi įprasti ir neįprasti dalykai. Dažniausiai tai buvo labai svarbių pramogų ir susitikimų, slėpynių žaidimo vieta; vieta, kurioje užkasdavome tramvajų pervažiuotas monetas ir alaus kamštelius, kur šaudėme dviračių stipinais ir raktais; mylimosios kanarėlės amžino poilsio vieta; pagaliau vieta, kuri žiemą, palieta vandeniu, virsdavo čiuožykla. Šiandien jau niekas to neprisimena, o mūsų pramogų aikštės vietoje stovi nauji, imituojantys labai senus, namai.

Vieną kartą, būdamas neklusnus ir labai neramus keliametis vaikas, padariau didelį, epochinį, kaip vėliau paaiškėjo, atradimą. Mūsų butas buvo antrame aukšte. Užsikapanojęs dar per du aukštus, pasiekiau palėpę. Tamsioje, baugioje ir gana paslaptingoje vietoje aptikau daugybę pakelių, savo dydžiu primenančių batų dėžutes, o juose – nuostabiausi paveikslėliai. Ir šie paveikslėliai buvo ant stiklo, juose buvo vien tik negrai, negrės, negrai su vaikais, negrai su žmonomis, negriukės, juodose rankose laikančios juodas žvakes. Ir beveik visi dėvi juodus kostiumus. Neabejojamai tai buvo pats didžiausias visos mano vaikystės atradimas ir kartu didžiausia ir saldžiausia paslaptis. Nuo tos dienos, kai padariau atradimą, jaučiausi nepaprastai prašmatniai. Kad pajusčiau adrenalino plūstelėjimą, pakakdavo patyliukais išeiti iš buto, įveikti du aukštus ir pamatyti žmogų negatyve. Slapti pasivaikščiojimai ir eilinių dėžučių plėšimai turėjo kaip nors mane paveikti, nes dabar darau tai, ką darau. Ir be jokių pastangų matau viso pasaulio negatyvinį atvaizdą.

Janas Bortkiewiczius, 2004

Iš ciklo Yellow-Blue, Tarnów 2008