Fotografijų paroda „Miłoszas. Saviškis.“

Wojciecho Prażmowskio fotografijų paroda
„Miłoszas. Saviškis.“

2011 m. lapkričio 9-23 d.
Daugiakultūriame centre Kėdainiuose (Senoji rinka 12)
Parodos atidarymas: 2011 11 09 17 val.

Organizatoriai:
Lenkijos institutas Vilniuje
Kultūros sklaidos centras „Gaude Mater“ Čenstakavoje
Kėdainių krašto muziejus

 Parodą parėmė
Lenkijos Kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija
Čenstakavos savivaldybė

Miłoszas. Saviškis.
Małgorzata Maliborska kalbasi su Wojciechu Prażmowskiu

Małgorzata Maliborska: Pasakojimas turėtų suktis apie Miłoszo vietas, bet pradedame nuo... braškių

Wojciech Prażmowski: Prieš pat kelionę į Lietuvą nusipirkau Varšuvoje vengriškų, o Vilniuje, ankstyvą rytmetį Halės turguje Pylimo gatvėje, jų man pardavė „ponas iš Lenkijos“. Vengriškos braškės Varšuvoje, lenkiškos Vilniuje... Tos braškės iš esmės ir pasako viską: apie parodos idėją, nykstančias sienas, apie kultūrų tarpusavio persismelkimą, metrikų ir genealogijų pametimą. Šia paroda noriu įtikinti, kad sąvoka vietinis pabrėžia vietos reikšmę, – kai Miłoszas yra Berklyje, jis yra vietinis, kai Krokuvoje, jis yra vietinis, Lietuvoje jis irgi yra vietinis. Mano parodoje Miłoszas neturi paso, neturi tautybės.

Jis pats dažnai apie tai sako – sykį rašydamas, kad yra lenkų poetas, kitąsyk – kad yra „lietuvis, kuriam neleista būti lietuviu“, o kai kada teigdamas, kad „kalba yra mano motina, ir tiesiogine, ir perkeltine prasme, ir turbūt mano namai, su kuriais klajoju po pasaulį“.

Ne įrašas pase svarbu, svarbiau yra jo poezija, proza, nepaklūstanti ir nepaklusianti laikui, universali, skirta mėgautis – nuo Aliaskos iki Klaipėdos ir Sidnėjaus. Rengdamas parodą labai dažnai, sąmoningai, siekiau unifikuoti fotografinę medžiagą, beveik iki simetriškų sugretinimų, siekdamas parodyti, kad Šipliškės apylinkių kraštovaizdis Lenkijoje panašus į kraštovaizdį prie Kėdainių Lietuvoje, Alno ežero spalva visiškai tokia pati kaip Vilnelės, medžiai Tauriškėse ir Podkomožineke tokie patys. Vietovių dvasia ir kalba...

Pasaulis, kuriame augo būsimasis Nobelio premijos laureatas, buvo daugiakalbis, daugiakultūris, daugiaklasis, pilnas įvairių socialinių ir bendruomeninių derinių. Ar įmanoma prie jo priartėti ir jį suprasti, jei pats poetas manė, kad galima atkurti įvykių datas, bet ne jų dermę su mūsų ir kitų žmonių vidine būsena?

Sekiau paskui Miłoszą, jo pėdomis – gimtuosiuose Šeteniuose jis turėjo kaimyną rusą, kieme Pakalnės gatvėje žaidė su rusakalbiais žydų vaikais Sonka ir Jaška, vėliau – gimnazijoje ir universitete – bičiuliavosi su karaimais, žydais, lenkais, lietuviais, ukrainiečiais ir baltarusiais. Šeteniai, Žygimanto Augusto gimnazija, universitetas, Vilniaus literatai, Varšuvos menininkai, ta gausa kalbų, kultūrų, papročių, tradicijų – viską nušlavė karai ir spalio revoliucija.
Skaityti ir suprasti Miłoszo kūrybą, jo paties likimo vingius – gali būti sunku, jei žvelgiame iš šių dienų perspektyvos. Nieko nepadarysi. Miršta įvykių liudininkai, atmintis tampa efemeriška ir nepatikima, nauja pakeičia sena, kinta vertinimų kriterijai.
Man tai buvo asmenybė, pažymėta dramatiškumo. Kaip mūsų didieji romantikai. Paveikta Adomo Mickevičiaus kerų, ypač jo Baladžių ir romansų. Tautos dainiaus pėdos buvo čia, šalia, Vilniuje. Jeigu Miłoszui tokį įspūdį darė jo poezijos jėga, gal jis irgi norėjo suvaidinti tokį vaidmenį? Poeto su misiją vaidmenį? Atsidavė poezijai, rašymui labiau už viską.

Nors jaunystėje svajojo visai apie ką kita. Galvojo apie žygius „gamtos takais“. Svajonės neišsipildė, tačiau, kaip užsimena, vis tiek „tapo medžiotoju, nors kitokios rūšies“. Jo laimikis „buvo visas regimas pasaulis ir gyvenimas, skirtas mėginimams perteikti jį žodžiais arba veikiau pataikyti į jį žodžiais“. Miłoszas mėgino perteikti pasaulį žodžiais, Tu mėginai perteikti Miłoszą aparato objektyvu?

Ne tik. Yra nuotraukos, bet yra ir objektai, kvaziskulptūros. Iš vietų, kuriose lankiausi, parsivežiau ir... dvidešimt penkis mėgintuvėlius. Juose – žemė iš poeto kiemo Vilniuje, Pakalnės gatvėje, iš Apytalaukio, kur rusiškai buvo įrašyti duomenys apie jo gimimą, iš Užupio, Literatų skersgatvio, bazilijonų vienuolyno, iš jam svarbios Krasnogrūdos. Mėgintuvėliuose yra vandens iš Juodosios Ančios, Nemuno, Vilnelės, Neries, mylimos „mažos juodos upės“ Nevėžio, prie kurio praleido vaikystę. Juose taip pat yra oro iš Šetenių, Vilniaus, Vygrių. Alchemija. Iliustracija to, kas suformavo Miłoszą, kas nulėmė jo jautrumą, jausmingumą. Žemė, kuri pagimdė žalumą prie Nevėžio, oras, kuriame debesys plaukia taip, o ne kitaip išsirikiavę virš Trakiškių arba Verkių. Po daugelio metų, gyvenimo pabaigoje lankydamasis Suvalkų krašte bei Lietuvoje sakė, kad jei ne šita gamta ir šitos vietos, nebūtų buvę tos poezijos. O ir man, asmeniškai, ratas apsisuko, nes prisiminiau, kaip 1999 metais nuvažiavau prie Naručio ežero, savo Mamos ir Tėvo susitikimo šioje vietoje šešiasdešimtųjų metinių proga. Ten nieko nebelikę. Ir vienintelė relikvija, kurią iš ten pasiėmiau, buvo smėlis ir vanduo iš ežero – parsivežiau, prisipažįstu, be gilesnės prasmės ir tikslo, daugelį metų jie išstovėjo mano knygų spintelėje ir šimtus kartų esu į juos žvelgęs. Ir tik dabar jie įgavo prasmę, prisilietus prie Miłoszo...
Biografijos: Miłoszo, mano Motinos, Tėvo, dramatiškos ir sudėtingos. O aplinkui tokie debesys, kraštovaizdžiai, oras. Tarp to, kas patvaru, ir to, kas trunka akimirką, vyksta gyvenimas...

O tu perkeldavai tai į fotografinius vaizdus...

Taip būna kiekvieną kartą, tačiau šįsyk viskas vyko ypatingai. Kai susiduri su iššūkiu: „fotografinis Miłoszas“ ir skelbies tą iššūkį priimąs, tuomet ateina tas fantastinis momentas, kai viena persikūnija į kita: mintis, idėja – į vaizdą. Reikėjo sukurti koncepciją, paimti į rankas Miłoszą dar kartą, reikėjo, be to, perskaityti tai, kas parašyta apie jį, papildyti žinias. Skaičiau daug – daugelį mėnesių buvau pasinėręs į skaitymą, ir šitaip gimdavo nuotraukos. Meluočiau sakydamas, kad perskaičiau viską, tikrai ne, tačiau tikrai nemažai – ir bemat rasdavosi vaizdai, kvapai, skoniai, visa gama pojūčių, net labai intymių.
Jei poetas po daugelio metų pasakoja apie savo pirmąjį „baisų susižavėjimą“ mažąja pussesere (jam tada buvo aštuoneri!), vadinasi, anoji akimirką paliko Miłoszui tvarų pėdsaką, buvo nepaprasta ir yra pritvinkusi tiesos. Taigi ir aš stengiuosi perteikti tikrovę. Todėl sėdu į automobilį, važiuoju tūkstantį du šimtus kilometrų į dvarą Suriškėse (Sirutiškyje?), kad atrasčiau (vargais negalais!) tos vietovės likučius. Šios nuotraukos nėra pribloškiamos, jose nėra akinamų efektų, jas veikiau būtų galima priskirti prie dokumentinės fotografijos iš ciklo: čia buvau, mačiau. Tačiau fotografavau apimtas didžiulio jaudulio! Nes priartėjau, padariau atradimą pats sau, suradau patvirtinimą. Prisiliečiau prie Tiesos. Ir taip būdavo bemaž kiekvieną sykį...

Pradėjai nuo vietų, kurios būsimam Nobelio premijos laureatui buvo artimiausios, iš pradžių Suvalkų krašte, o paskui – kaip pats poetas pripažindavęs – perdėm provincialiame Vilniuje, iš kurio norėjo bėgti ir kurio žavesį įvertino tik emigracijoje?

Taip. Būtent nuo Pakalnės gatvės Nr. 5, pirmame aukšte, kur poetas „kreivai augo bjauriame bute su fikusu“. Įsivaizdavau jį išeinantį ryte į mokyklą. Sekiau jam įkandin Jasinskio, Uosto, Boufalo Kalno gatve iki sankryžos su Mažąja Pohulianka. Paskui grįždavau drauge su juo, kad pajusčiau, kaip viskas iš tikrųjų buvo. O besilankydamas Vilniuje trečią kartą, jo maršrutą iš namų į mokyklą pakoregavau – pasinaudojau trumpesniu keliu per kalną, nes pamaniau sau, kad tik „lepūnėlis“ eitų gatvės nužymėtu keliu, o ne nenuorama, niurzglys ir amžinai nutaisęs „nepadorią grimasą“ Miłoszas; beje, jis pats rašo, kad į gimnaziją visada įpuldavo „uždusęs“. Panašiu būdu atkūriau jo maršrutą iš bendrabučio Boufalo Kalno gatvėje Nr. 4 (kai kurie šaltiniai nurodo Nr. 5; tiesą sakant, tokių netikslumų aptikau nemažai) į universitetą, eidavau „paskui jį“ iki Literatų skersgatvio arba į Arsenalo g. Nr. 6, iš kur jis visam laikui išvyko iš Vilniaus, kirsdamas žaliąją sieną, bėgdamas į Lenkiją. Ir aš išvykau jam pavymui.

Taigi tikras tyrimas? Kelionių vadovai, žemėlapiai, miestų planai, seni, nauji, lenkiški, lietuviški, ieškojimas, tikrinimas, lyginimas. Ir klajojimas nuolaidžiomis gatvėmis po Vilnių, „miestą, kur debesys panašūs į baroko architektūrą, o baroko architektūra – į tirštus debesis“?

Klajojau, tačiau ne debesis ganydamas. Reikėjo surasti vietą Liejyklos (tuometinė Ludwisarska) gatvėje, kur juodu su Stanislovu Stoma iš balkono stebėdavo Žygimanto Augusto gimnazijos profesorius ir diskutuodavo, reikėjo surasti Rudnickio kavinę, kur susitikdavo literatai, įkišti nosį į Bonifratrų bažnyčią, pasėdėti joje, suprasti, kodėl taip ją mėgęs. Įsivaizduoti pusnuogį Gałczyńskį Užupyje, skaitantį Horacijų, kaip jį andai aplanko lenkų radijo darbuotojas – „tarnautojas Miłoszas“ – patikrinti, kodėl tasai nevaikštąs į darbą... Reikėjo taip pat vaizduotės akimis pamatyti prieškario Vokiečių gatvėje Miłoszui pažįstamą ponią Sorą Klok, kaip ji korsetų parduotuvėje diriguoja daugybei pardavėjų. Šiandien toje vietoje yra „Jackpot“, „Part TWO“, „Jaeger“ arba kokia kita parduotuvė. Vargšė ponia Klok... Koks likimas ją ištiko, nesunku atspėti, juk beveik visi žydų rajono gyventojai žuvo nuo hitlerininkų rankų Paneriuose prie Vilniaus.
Išlupau akmenį iš Vokiečių gatvės grindinio ir akyse atgijo Miłoszas, taip pat toji moteris, Miłoszo dėka. Tai irgi yra mano fotografavimo esmė: keliauti paskui Miłoszo mintį arba fiziškai Miłoszo pėdom – gatvėmis, užeigomis, skersgatviais, nes susidariau įspūdį, kad dažnai, ir būtent Miłoszo dėka, tampu lyg kokiu depozitarijumi, saugančiu netvarias akimirkas, praeities potyrius, žmones, tokius kaip minėtoji Sora Klok.

Tau pavyko atgaivinti daugel vietų, žmonių, įvykių, istoriją. O kaip apskritai kilo sumanymas keliauti Miłoszo pėdomis?

Galima sakyti, kad taip pratęsiau ZNAJ, t. y. Miłoszo ir jo draugų Zmarnowanej Niedzieli Ani Jednej (nė vieno sekmadienio veltui). Mintis kilo prieš dvejus metus, dalyvaujant mano studentų parodoje Suvalkuose; kviečiau juos tada paplaukioti baidarėmis Juodojoje Ančioje, aplankyti Punską per atlaidus, Nobelio premijos laureatui skirtą simpoziumą Seinų Baltojoje sinagogoje. Tačiau niekas nepanoro pasinaudoti proga, išskyrus... mane. Toks po aštuoniasdešimties metų yra ZNAJ... Pasidariau iš to didelę šventę ir kaip tik ten pradėjau eksperimentuoti su neryškiu, drumstu fotografiniu vaizdu, kuris, manau, vėliau pasitvirtino, nes savaip jungia praėjusį laiką su dabartimi.

Tavo fotografinis Miłoszo ieškojimas tai dvi šalys, dešimtys miestų, gyvenviečių – ir Lenkijoje, ir Lietuvoje...

...Babonys, Vygriai, Rakelija, Burbiškiai, Alnukai, Šaltėnai, Vidugiriai, Krasnogrūda, Kreivėnai, Beceilai, Šeteniai, Apytalaukis, Kėdainiai, Kaunas, Marijampolė, Trakai, bet visų pirma Vilnius... Vivulskio gatvė, Bernardinų skersgatvis, Barboros Radvilaitės (Królewska), Mickevičiaus, Malūnų, Kražių (Pańska), Žygimantų, Bokšto, Didžioji, Pylimo, Pilies, Trakų, Dominikonų...

Ir gimė Miłoszas. Vietinis. Prisilietei prie vietų, kuriose jo būta. Ar pavyko tau „prisiliesti prie“ Miłoszo?

Taip, manau, kad taip. Trys tūkstančiai nuotraukų, šeši tūkstančiai kilometrų, pravažiuotų „pas Miłoszą“. Ir dar tūkstantis, po kelių dienų. Šiaip patikrinti, dėlei vienos nuotraukos Verkiuose. Kad viskas, ką suplanavau, sugalvojau, išsvajojau, sudėliojau Miłoszui, apie Miłoszą – taptų kūnu. Iki galo, iki pavargimo. Jei įvyktų kitaip, jausčiausi kaltas, prieš Meistrą, prieš save. Tas „išsekimas“ įkvepia, suteikia jėgų, jis būtinas kitam kartui. Taigi dar viena nuotrauka. Paskui pasivaikščiojimas nuo Miłoszo Literatų skersgatvio iki Švento Mykolo, kur vaikystę ir jaunystę praleido mano Mama. Visai čia pat. Gal šimtas metrų. Ji buvo šešiolikos, kai poeto tenai gyventa. Ar buvo juodu susitikę, prasilenkę gatvėje, pažvelgę vienas į kitą?
Eikš, prašau, eime ten drauge...

Vilnius, Varšuva, 2011