Ewos Miazek tapybos paroda

EWA MIAZEK (Lenkija)
Tapyba/ 2010 09 16 – 09 29

Ewa Miazek 1971–1976 studijavo tapybą Varšuvos dailės akademijoje (diplominio darbo vadovas – Stefan Gierowski), 1976–978 tęsė studijas pas prof. Józefą Szajną (scenografiją). Parodose dalyvauja nuo 1972 m. Surengė per 20 personalinių parodų, dalyvavo daugelyje tarptautinių parodų Lenkijoje, Olandijoje, Vokietijoje, Belgijoje, Lietuvoje, Monglijoje ir kt.

Su Ewos Miazek kūryba Lietuvos dailės mylėjojai turėjo galimybę susipažinti bendroje Lietuvos ir Lenkijos parodoje „Vilnius Varšuvoje–Varšuva Vilniuje“, kurią 2004 m. rengė abiejų šalių dailininkų sąjungos. Užsimezgusi pažintis su Lietuvos menininkais išaugo į nuoširdžią draugystę. Ilgainiui Ewa Miazek tapo dažnas svečias Vilniuje, ėmė dalyvauti bedrose lietuvių ir lenkų dailininkų parodose ir pleneruose, nuoširdžiai domėtis Lietuvos menu ir kultūra.

Inteligentiška ir žingeidi menininkė taip pat ne kartą lankėsi Indijoje ir Mongolijoje. Rytų ir Vakarų kultūrų sankirta sudarė prielaidas susiformuoti jos savitai meninei raiškai. Dailininkę jaudina žmogiškosios prigimties, civililazijos ir kultūros problemos, kurias ji gvildena savo kūrinuose. Pasak lenkų menotyriniko Krzysztofo Stanisławskio, jos „negalima susieti su kokia nors tendencija ar stiliumi“, jos kūrybos inspiracijoms apibudinti labiausiai tinka kategorija „asmeninė mitologija“ arba „individualybės mitologija“. Ewos Miazek „ individualybės mitologija“ kuriama remiantis asmeniniais intelektualiais patyrimais, betrapiškais išgyvenimais, įsitikinimais, tikėjimu.

Ewos Miazek paveikslai yra tarsi savotiški užšifruoti „pranešimai“, kuriuos sudaro keli informacijos sluoksniai – idėjinis, kurio pagrindas yra paveikslo turinys, ir tapybinis, kurį užpildo meninė forma. Turinio prasme dailininkės kūriniuose nėra tiesioginio siužeto, tačiau iš ženklų, užuominų ir detalių audžiamas mįslingas pasakojimas. Žmogus jos drobėse tarsi nefiguruoja, tačiau jo buvimas visada juntamas – įkalnituose pastatuose, paslaptinguose zikuratuose, vienišuose laiveliuose ar kažkur anapus drobės stačiakampio...

Pasak K. Stanisławskio, Ewos Miazek „tapyba – tai abstrakcijos, figūriškumo ir iliuzinio vaizdo sąlyčio teritorija“. Dailininkė ieško ir konstruoja savus kultūros bei civilizacijos simbolius, kurių apsuptyje gyvena šiuolaikinis žmogus. Jos sukurta nauja meninė realybė tarsi teatras, kupina fantazijos ir tuo pačiu griežtos sistemos, be kurios išgalvotas pasaulis sugriūtų. Tame pasaulyje žmogui nėra labai jauku, nes už kiekvienos formos bet kada gali iškilti jį persekiojantis šešėlis ar fobija. Paslėptos grėmės nuojauta žiūrovą verčia susimąstyti, ar civilizacija, kurios produktais jis taip gausiai ir noriai naudojasi, nesunaikins kultūros ir jo paties dieviškosios prigimties.

Greta mistinio miesto ar kosminio peizažo pamėgta Ewos Miazek tema – laivai ar greičiau – baržos. Šis motyvas atkeliavęs iš vaikystės ilgainiui įgijo gilesnę prasmę. Dailininkės kūryboje laivas – namelis ant vandens – yra ne tik susisiekimo priemonė, bet ir vieta, kur žmogus randa priebėgą nuo civilizacijos, kur jis ir gamta yra kartu. Todėl Ewos Miazek vaizduojami laivai yra labai „portretiški“ ir turi savistovios natūros statusą.

Dvylipumas pastebimas ir Ewos Miazek meninės formos raiškoje. Jautrus teptuko potėpis gretinamas su aštriu formos siluetu. Tapybinė Ewos Miazek kalba iš pirmo žvilgsnio artima monumentaliai sienų tapybai – spalvinės plokštumos lygiai padengtos dažu, tačiau jų santykiai gana aštrūs, žiūrovo žvilgsnį tarsi stiklo šukė kai kur aštriai žeidžia metalizuoti atspindžiai. Tokie meninės formos kontrastai dar labiau pabrėžia iliuzinę dailininkės kuriamos realybės prigimtį.

Lietuvoje eksponuojami darbai apima pastarųjų dveju metų laikotarpį. Tai naujas Ewos Miazek kūrybos etapas, kurio priešistorę sudaro ankstesni ciklai „Velniai“ ir „Kultūros genai“ bei kelionių į Rytus įspūdžiai. Pastarieji sugulė ne tik tapybos drobėse, bet ir fotografijose.

Danutė Zovienė