Tarptautinė paroda „Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje... Žalgirio atodangos“

Tarptautinė paroda, skirta Žalgirio pergalės 600 metų jubiliejui (1410–2010)

2010 m. lapkričio 10 d.–2011 m. sausio 30 d.,
Radvilų rūmai (Vilniaus g. 22, Vilnius)

 

Tarptautinė paroda „Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje... Žalgirio atodangos“ – vienas paskutinių ir ryškiausių istorinių kautynių, nulėmusių Lietuvos, Lenkijos bei viso šio Europos regiono likimą, 600 metų jubiliejaus renginių Lietuvoje akcentų, taip pat vienas paskutinių jubiliejinių metų programos kultūrinių akordų. Šią parodą parengė Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos muziejininkai, talkinami Vokietijos, Šveicarijos, Austrijos, Švedijos bei Čekijos mokslininkų ir kultūrininkų. Ji liudija lietuvių, lenkų, ukrainiečių ir kitų su Žalgirio tradicija susijusių tautų bendros istorinės atminties gyvybingumą, praeities stereotipų įveikimo galimybes, nūdienos ryšių aktualumą bei ateities bendrystės vieningoje Europoje viltį.

Paroda skirta ne Žalgirio kautynių istorijai pasakoti, karo su Vokiečių ordinu priežastims, mūšio eigai arba padariniams analizuoti. Pagrindinis jos tikslas – atskleisti su šia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės jungtinės kariuomenės bendra pergale susijusius istorinės atminties fenomenus, pergalės ženklus ir jų fiksavimą įvairiomis formomis bei būdais nuo pat XV a. iki šių dienų, Žalgirio herojų istorinį įvaizdį istoriografinėje tradicijoje, literatūroje, dailėje.

Idėja surengti šią parodą Vilniuje kilo prieš kelerius metus, kai kartu su Vavelio karališkosios pilies – Valstybinių meno rinkinių vadovais – direktoriumi prof. Jan K. Ostrowski ir Jerzy T. Petrus – buvo svarstomos bendrų parodinių, mokslinių ir kitų muziejinių projektų galimybės. 2009 m. sėkmingai įgyvendinant Lietuvos tūkstantmečio programos parodą „Vavelis Vilniuje. Nuo Jogailaičių iki Abiejų Tautų Respublikos pabaigos“, sutarta kartu paminėti ir 600-ąsias Žalgirio pergalės metines neidentiškomis parodomis Krokuvoje ir Vilniuje. Krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje 2010 m. liepos 15–rugsėjo 30 d. veikusi paroda „Žymiajai pergalei paminėti. Žalgirio mūšio 600-ųjų metinių proga“ („Na znak świetnego zwycięstwa. W sześćsetną rocznicę bitwy pod Grunwaldem“), kurią atidarė Lenkijos ir Lietuvos valstybių vadovai – Bronisław Komorowski ir Dalia Grybauskaitė, įkvėpė Vilniuje surengti parodą „Kaip tai atsitiko Didžiajame mūšyje... Žalgirio atodangos“. Iš Krokuvos į Vilniaus parodą atkeliavo ir bemaž 80 eksponatų, abiejose parodose bei jų kataloguose panaudota daug tos pačios ikonografinės medžiagos. Tačiau Vilniaus paroda gerokai papildyta ir praplėsta lietuviškomis Žalgirio atminties atodangomis, Lietuvoje saugomais istorinės pergalės ženklais – daugiau kaip 200 eksponatų. Simboliška, kad ir Vilniaus parodą globoja dviejų šalių (Lietuvos bei Lenkijos) ministrai Arūnas Gelūnas ir Bogdan Zdrojewski, tęsiantys valstybių Prezidentų tradiciją globoti Krokuvos parodą.

Vienas įspūdingiausių Vilniaus, kaip ir Krokuvos, parodų eksponatų – Tadeusz Popiel ir Zygmunt Rozwadowski sukurta monumentali diorama „Žalgirio mūšis“ (Vilniuje bus eksponuojama 2010 m. lapkričio 10–gruodžio 5 d.). Jos pristatymas 1910 m., minint Žalgirio pergalės 500-ųjų metinių jubiliejų, kartu su Antano Vivulskio paminklo atidengimu tapo svarbiausiais istorinių kautynių paminėjimo akcentais. Šiandien šis paveikslas priklauso Lvovo istorijos muziejui (Ukraina). Kitaip negu genialaus istorizmo dailininko Jan Matejko drobė „Žalgirio mūšis“ (1878), ši diorama tiek neindividualizuoja kautynių dalyvių, istorinių asmenybių, bet pirmiausia siekia atkurti lemtingo mūšio įspūdį. Prieš 100 metų vykusius pasirengimus paminėti Žalgirio pergalę Vilniaus parodoje taip pat primena Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje saugomi Jan ir Tadeusz Stykowie paveikslai (1909, 1937) Žalgirio tema, turėję tapti eskizais dar vienam panoraminiam paveikslui sukurti, kuris turėjo būti 1910 m. eksponuojamas Krokuvos barbakane. Prieš šimtmetį vykusios Žalgirio pergalei skirtos iškilmės parodoje taip pat pristatomos pasitelkiant 1910 m. išleistus specialius leidinius, suvenyrus, Krokuvos ir Vilniaus šventimų fotografijas. Rengiant parodą, paaiškėjo neįtikėtinas faktas – etninėje Lietuvoje bei lietuvių išeivijoje lietuvių, lenkų, rusų ir gudų k. Žalgirio tema 1910 m. buvo paskelbta daugiau kaip 200 publikacijų ir mažesnių žinučių. Lietuvių ir lenkų vainikais buvo pagerbtas Vytauto monumentas Vilniaus katedroje. Įdomus to meto liudytojas, kartu atspindintis ir Antrojo pasaulinio karo nulemtus kultūros paveldo sunaikinimus, nacistinės Vokietijos požiūrį į Vokiečių ordino tradiciją, – parodoje eksponuojamas vienintelis išlikęs 1939 m. vokiečių sunaikinto A. Vivulskio paminklo, skirto Žalgirio mūšiui, fragmentas – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto galva. Rodomas ir autentiškas Žalgirio paminklo, sukurto pagal A. Vivulskio projektą, gipsinis modelis.

1910 metai buvo Žalgirio pergalės atminimo suaktualinimo kulminacija, tačiau paroda siekia atspindėti šių istorinių kautynių atminimą nuo pat jų pabaigos. Trumpai pristatoma karo su Vokiečių ordinu istorija, Žalgirio mūšio eiga, Lietuvos ir Lenkijos jėgų suvienijimo, nulemto 1385 m. Krėvos susitarimo, reikšmė. Greta mūšio schemų rodomi Žalgirio laikų ginklai ir kiti archeologiniai radiniai, Vokiečių ordino magistrų kronikos iš Karaliaučiaus istorinių rinkinių, Žalgirio laukų fotografijos su didžiojo magistro žūties vietoje iškart po mūšio pastatytos koplyčios liekanomis, senoji Žalgirio mūšio ir jo herojų – Jogailos bei Vytauto – ikonografija, Jan Długosz veikalo „Prūsų vėliavos“ („Banderia Prutenorum“) leidiniai. Pristatomi ir du autentiški, vieni ankstyviausių išlikusių Jogailos ir Vytauto portretai (XVII a. pab.–XVIII a. pr.), šiandien saugomi Krokuvoje bei Vilniuje ir taip liudijantys istorinius senųjų Lenkijos bei Lietuvos sostinių ryšius. Lietuvos ir Lenkijos jėgų suvienijimą taip pat simbolizuoja 1852 m. skulptoriaus Tomasz Oskar Sosnowski Romoje sukurta balto marmuro skulptūra „Jogaila ir Jadvyga“. Lemtingą lietuvių kariuomenės atsitraukimo manevrą Žalgirio kautynėse, nulėmusį jų baigtį, liudija šiandien Berlyno archyve saugomo apie 1411–1413 m. parašyto laiško faksimilė. Pristatomi Lietuvos ir Lenkijos bei jų karinių pergalių šventieji globėjai – Krokuvos vyskupas ir kankinys Stanislovas, karalaitis Kazimieras Jogailaitis, taip pat Vokiečių ordino žlugimą išpranašavusi švedų šventoji Brigita.

Parodoje akcentuojamos pagarbos Lenkijos karaliui ir Lietuvos vyriausiajam kunigaikščiui Vladislovui Jogailai Krokuvos katedroje bei Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui Vilniaus katedroje tradicijos, pristatomi šiems Žalgirio kautynių didvyriams skirti atminimo ženklai (Jogailos koplyčios Krokuvos katedroje elementų rekonstrukcijos, V. Grybo sukurto Vytautui skirto kenotafo modelis). Eksponuojami vertingi ir reti XVI–XVIII a. spausdinti rašto paminklai (Jono Visliciečio, Lietuvos metraščio – Bychovco kronikos, M. Miechowita, M. Bielski, M. Kromer, M. Stryjkowski, Jono Radvano, A. Vijūko-Kojalavičiaus, P. Paprockio ir kt. veikalai) leidžia pasekti Žalgirio pergalės atminimo transformacijas, pažinti įvairias mūšio eigos ir reikšmės vertinimo interpretacijas, susijusias su nacionalinėmis tradicijomis. XIX a. istoriografijos ir literatūros pozicijas apie Žalgirį reprezentuoja J. U. Niemcewicz, S. Daukanto, T. Narbuto, J. I. Kraszewski, H. Sienkiewicz veikalai, J. Voigt, A. T. Działyński ir kt. istorijos šaltinių publikacijos.

Daug dėmesio skiriama Žalgirio pergalės moksliniams tyrimams XX a. Parodoje pristatomos lietuvių (pvz., Vydūnas, J. Gabrys-Paršaitis, B. Dundulis, M. Jučas), lenkų (H. Łowmiański, S. M. Kuczyński), vokiečių (M. Oehler, J. Pfitzner) ir kitų tautų atstovų (V. J. Lastouski, W. Urban) originalios bei mūšio įvaizdžio formavimuisi lemtingos studijos, skirtos tiek pačioms kautynėms, tiek jų herojams Jogailai bei Vytautui. Atskirai verta paminėti rodomus švedų kilmės Vokietijoje gyvenančio mokslininko Sven Erik Ekdahl veikalus, skirtus Žalgirio mūšiui, nes būtent šis tyrinėtojas atrado minėtąjį 1411–1413 m. laišką, patvirtinusį sąmoningą Vytauto vadovaujamos Lietuvos kariuomenės atsitraukimo Žalgirio mūšyje manevrą. Žalgirio įvaizdžio formavimuisi lietuvių atmintyje didelę įtaką darė Jan Matejko drobėje „Žalgirio mūšis“ (1878) užfiksuota kautynių vizija, pabrėžianti Vytauto vaidmenį. Tarpukario Lietuvoje buvo sukurtos net kelios J. Matejkos paveikslo kopijos, o viena jų – 1927 m. įgyvendinta Juozo Ignatavičiaus – rodoma parodoje. Paroda pristato ir Žalgirio pergalės atminimą XX–XXI a. Lietuvoje įprasminančias naujas ir neįprastas formas – didelį susidomėjimą sukėlusį J. Matejkos paveikslo „Žalgirio mūšis“ eksponavimą Lietuvoje 1999 m. (jo pasižiūrėti į Taikomosios dailės muziejų per kelis mėnesius suplūdo beveik 200 tūkst. lankytojų), šio mūšio vardą turinčius krepšinio ir futbolo sporto klubus, įvairius gaminius. Prisimenant istorinių kautynių tradiciją, Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandos kovos su visos Sovietų Sąjungos kariuomenės sporto klubu CSKA XX a. pabaigos Lietuvoje suvoktos ir vertintos, be kita ko, ir kaip mažos bei laisvės idealų neatsisakančios šalies ir tautos pasipriešinimas imperijai.

Visą parodą lydi Krokuvos Vavelio karališkosios pilies iniciatyva keliais etapais 1937–2009 m. rekonstruotos kryžiuočių vėliavos – Žalgirio pergalės trofėjai, materialūs triumfo ženklai, kurių reikšmę ir prasmę puoselėjant istorinę atmintį taip ryškiai suvokė J. Długoszas, jis ragino šias vėliavas ateityje atkurti, jei jos sunyktų. Dalis Žalgirio pergalės trofėjų turėjo patekti ir į Vilniaus katedrą, tačiau nei jos pačios, nei jų piešiniai, skirtingai negu Krokuvoje buvusių vėliavų, neišliko.

Tuos Žalgirio pergalės atminimo aspektus, kurių nebuvo galima parodyti pasitelkiant materialius daiktus, pristato išsamaus ir originalaus parodos katalogo įvadiniai tekstai, praplečiantys bei papildantys Žalgirio įvaizdžio kontekstą. Kataloge skelbiami M. Jučo ir S. Ekdahlio straipsniai, Žalgirio įvykių chronologijos apžvalga pateikia svarbiausius mūšio istorijos faktus, primena lietuvių manevro reikšmę. Žalgirio temą XV–XVIII a. mene apibūdina M. Walczak, o XIX–XX a. lietuvių dailės dėmesį Žalgiriui nagrinėja V. Jankauskas. J. T. Petrus ir D. Tarandaitė pristato Jogailos bei Vytauto ikonografijos raidą. K. J. Czyżewski, V. Dolinskas savo straipsniuose rašo apie Krokuvos ir Vilniaus katedras, kaip apie Lenkijos ir Lietuvos karinių pergalių, Žalgirio herojų minėjimo bei įamžinimo vietas. S. Maslauskaitė šv. Kazimierą apibūdina kaip Lietuvos ir Lenkijos karinių pergalių globėją. Istoriografijos bei grožinės literatūros suformuotą Žalgirio įvaizdį nuo XV iki XX a. atskleidžia E. Ulčinaitės, D. Kuolio ir V. Daujotytės įžvalgos. Žalgirio trofėjinių vėliavų ir jų atkūrimo istoriją pristato M. Piwocka, o 1910 m. Žalgirio jubiliejaus minėjimus aptaria A. Janczyk bei A. Grybienė. Žalgirio atminimo Lietuvoje tradiciją apibendrina R. Petrausko straipsnis.