Lenkijos regionai

Lenkija įsikūrusi Europos širdyje. Būtent čia yra geometrinis žemyno centras. Varšuvą nuo kitų Europos miestų teskiria kelių valandų atstumas: iki Paryžiaus ir Londono – apie 2 val. skrydis lėktuvu, iki Vienos ar Berlyno – kiek daugiau nei valanda. Greitas susisiekimas galimas dėl tarptautinių kelių ir geležinkelių. Svečių laukia pusė milijono nakvynės vietų, tūkstančiai restoranų, šimtai pasilinksminimo vietų. Lenkija – saugi ir draugiška atvykėliams šalis, tai patvirtina oficiali tarptautinė statistika. Pagal bankomatų tinklo prieinamumą Lenkija užima 8 vietą Europoje. 94 procentus šalies dengia mobiliojo ryšio tinklas.

Lenkijoje galima rasti bemaž viską: nuo kalnų, smėlėtų paplūdimių, švarių ežerų, neįžengiamų girių iki pasaulinio garso paveldo paminklų ir geranoriškų žmonių.

Šalies klimatas vidutinis, o žmonės šilti ir svetingi. Susitikti su kultūra kviečia tūkstantmečius skaičiuojantys miestai, o kaimuose galima pailsėti nuo triukšmingos civilizacijos. Visa tai papildo besikeičiantys žavingi kraštovaizdžiai. Gamta ir yra didžiausias Lenkijos privalumas. Laukinė, nesugadinta, tokia įvairialypė, kokia gali pasidžiaugti tik keletas Europos ir pasaulio valstybių, o be to  – visuotinai prieinama. Turistai tai vertina. Jų skaičius nuolat auga,  XX a. pabaigoje Lenkija pagal turistų skaičių užėmė 9 vietą pasaulyje.

Lenkija – rojus aktyvaus poilsio mėgėjams, mėgstantiems keliauti pėsčiomis, baidarėmis ar dviračiais. Tokiam poilsiui palankiausias metas – pavasaris ir vasara nuo gegužės iki rugsėjo. Paprastai šiltas ir sausas rugsėjis bei spalis vadinami „auksiniu lenkišku rudeniu”.

 

Svetingas pajūris


Lenkija didžiuojasi vienu ilgiausių Europoje pajūriu, plačiais ir smėlėtais paplūdimiais. Kranto linija įvairialypė: vaizdingus, aukštus, net keliasdešimt metrų siekiančius skardžius keičia plačios ir plokščios kopos. Dėl gausių pušynų ir jodo dalelyčių pajūrio oras turi gydomųjų savybių, todėl Baltijos pajūryje gausu ištisus metus lankomų gydyklų. Ypač populiarus Kolobžegas, galintis pasigirti jau nuo XVII a. eksploatuojamais gydomaisiais mineralinio vandens šaltiniais. Baltijos jūros paplūdimiuose kiekvienas atras ką nors įdomaus. Čia esama privačių, saugomų pliažų, vandens čiuožyklų, tinklinio aikštelių, vandens motociklų, baidarių, vandens slidžių nuomos punktų ir spalvingų pajūrio promenadų su kavinaitėmis ar žuvų kepimo kioskais. Tačiau nesunku rasti ir laukinių, nuošalių vietelių, kur ankstyvą rytą gali nusišypsoti laimė aptikti tikrą lobį – gabalėlį gintaro. Turistų laukia vaizdingi uostai, seni jūrų švyturiai bei toli į jūrą nusidriekę mediniai tiltai – molai. Garsiausias  ir vienas ilgiausių Europoje – Sopoto  tiltas.

 

Baltijos turtai


Gintaras vertinamas jau daugelį amžių. Prie Baltijos krantų driekėsi gintaro keliai net iš Senovės Romos. Tikėta, esą gintaras padeda išsaugoti jaunystę, grožį ir sveikatą, iš gintaro gaminti papuošalai, amuletai, juo gydyta karštinė, miego sutrikimai, galvos skausmai ir skrandžio negalavimai.

Šiandien žinoma, kad gintaras skleidžia žmogaus organizmui palankius neigiamus jonus. Gintaro tepalu, o dar geriau – gintaro užpiltine, pagaminta iš spirito ir nešlifuotų gintaro gabalėlių, gydomi reumato skausmai. Auksaspalvis, baltas ar žalias gintaras, kaip ir senovėje, naudojamas gaminti papuošalams, kurių galima įsigyti visoje Lenkijoje, tačiau paprasčiausia, žinoma, pajūryje.

Gintaras daug senesnis už Baltijos jūrą, jis susidarė maždaug prieš 40 mln. metų. Tai anuomet augusio spygliuočio medžio, apie kurį nedaug žinoma,  sakai.

97 proc. gintaro sudaro anglis, likusią dalį – deguonis, vandenilis ir siera. Lengvai patrintas, gintaras traukia popieriaus gabalėlius. Įmestas į stipriai pasūdytą vandenį, išplaukia į paviršių. Ieškoti gintaro geriausia išsiruošti po audros, praūžus stipriam Šiaurės Rytų vėjui, geriausia anksti ryte. Labiausiai vertinamas gintaras su gyvūnų arba augalų inkliuzais.

Baltijos pajūryje turistų laukia madingi gyvenimu pulsuojantys kurortai – Miendzyzdrojė, Ustronė, Mielnas, senoviniai miestai ir miesteliai – Šcecinas, Gdanskas, Sopotas, Kamien Pomorski bei maži žavūs žvejų kaimeliai.

Lenkijos pajūryje galima aplankyti du nacionalinius parkus. Volynės nacionalinis parkas plyti didžiausioje Lenkijos saloje – Voline. Parke saugoma nuostabaus grožio skardžių pakrantė ir jūriniai ereliai. Slovinski nacionaliniame parke, įtrauktame į UNESCO biosferos rezervatų sąrašą, plyti didžiausios Vidurio Europoje slenkančios kopos, kurių aukščiausia siekia 40 metrų. Aktyviausios kopos pajuda po 10 m per metus. Svarbiausias regiono turistinis centras Leba, kurios istorija siekia XIII a., XVI a. buvo visiškai sugriauta audrų ir užpustyta smėlio. Atstatyta iš naujo gyvenvietė puikiai tinka kelionės smėlio takais pradžiai.

Išskirtinė vieta – Helio pusiasalis. Siaurą (vidutiniškai 200 m pločio) neriją iš abiejų pusių skalauja vanduo, todėl čia vyrauja du mikroklimatai: šiaurinę dalį, kur nuolat  pučia stiprus vėjas, mėgsta banglentininkai, tuo tarpu pietinėje dalyje plytinčioje kopų ir miškų apsuptoje įlankoje paprastai ramu ir šilta.

Lenkijos pajūryje atostogaujantiems nuotykių ieškotojams yra ką veikti. Galima išsinuomoti akvalangą ir panerti pasižvalgyti po nuskendusių laivų liekanas, paplaukioti stilizuotais vikingų laiveliais ar šiuolaikiškais katamaranais. Pajūrį apraizgę pėsčiųjų ir dviratininkų trasos, taip pat daug kur galima jodinėti.

 

Tūkstančio ežerų kraštas ir Lenkijos Amazonė

Mozūrai


Į pietus nuo pajūrio plyti neaprėpiamas ežerų kraštas – irkluotojų, žvejų, grybautojų, maudynių ir pasivaikščiojimų po miškus mėgėjų rojus. Bene žinomiausias regionas – Mozūrai, kuriame sukaupta ketvirtadalis Lenkijos ežerų vandens. Čia telkšo ir didžiausias Lenkijos ežeras Sniardvy, primenantis nedidelę jūrą. Sujungti upėmis ir kanalais ežerai sudaro populiariausią Lenkijoje  irkluotojų trasą – Didžiųjų Mozūrų ežerų kelią.

Mozūrai daugeliui lenkų yra magiškas žodis, primenantis vasarą, milžiniškas smaragdinio vandens platybes, išmargintas baltais burių lopinėliais, žalių girių tankmes. Mozūrai, tai ir vasarinis Mikolaikų, Gižycko ar Vengoževo prieplaukų klegesys, linksmos užeigėlės, sportiniai renginiai ir festivaliai.

 

Laivu sausuma


Viena iš viešnagės Mozūruose įdomybių – kelionė Elblongo kanalu. Elblongo  kanalas – vienas vertingiausių Lenkijos konstrukcinių paminklų, pastatytas 1848-1876 m. Tai vienintelis tokio tipo vandens kelias Europoje. Juo keliaujama laivu per sausumą! Teritorijos paviršių lygis skiriasi 100 metrų, todėl skirtumui įveikti pastatyta unikali nuožulniosios plokštumos sistema. Laivai pervežami sausuma platformomis ant bėgių. Plokštumos yra nuo 350 iki 550 m ilgio ir primena milžiniškus sielius. Platformų kelias driekiasi per miškus ir ežerus. Kelionė į vieną pusę trunka apie aštuonias valandas. Kanalas jungia du gana didelius miestus – Ostrudą ir Elblongą.

 

Suvalkų kraštas


Į pietryčius nuo Mozūrų plyti kiek mažiau turistų lankomas Suvalkų kraštas. Ši Lenkijos dalis išsiskiria poledynmečio kraštovaizdžiu. Gamta gausiai apdovanojo Suvalkų kraštą gruoblėtais plokščiakalniais, miškingomis kalvomis, dešimtimis ežerų, upių ir upelių, giliomis daubomis ir tūkstančiais riedulių. Čia tyvuliuoja giliausias Lenkijos ežeras – Hanča (Ančia -108,5 m) ir nepaprasto grožio, nacionalinio parko statusą turintis Vigrų ežeras.

 

Kašubai


Į vakarus nuo Mozūrų įsikūręs dar vienas įdomus regionas – Kašubai. Čia nėra didelių turistinių centrų ar garsių renginių. Kašubai – ideali vieta šeimoms su mažais vaikais, keliautojams su nameliais ant ratų ar palapinėmis. Vietovėje gausu švarių ir vaizdingų ežerų bei upių, o dėl neįprastos geologinės struktūros dalis regiono vadinama Kašubų Šveicarija. Raukšlėtos kalvos, vaizdingos lygumos ir daubos sudaro beveik kalnų kraštovaizdį. Vasarą čia galima plaukioti ežeruose, stebėti gervių pulkus, o žiemą… slidinėti.

 

Tucholsko šilas


Netoli Kašubų prasideda didžiausias Lenkijos miškų kompleksas – Tucholsko šilas (11170 kv.m) Pušynuose vyrauja unikalus sveikas mikroklimatas. Dviratininkas čia miško takeliu gali nuvažiuoti net 30 km, nesutikęs jokio žmogaus.

 

Nacionaliniai parkai ir gamtos rezervatai


Lenkijoje įregistruoti 23 nacionaliniai parkai. Juose saugoma nepakartojama pajūrio, ežerų, miškų, upių, kalnų ir kt. vietovių gamta. Septyni parkai: Slowinski, Belovežo, Kampinoski, Babiogurski, Karkonošų, Tatrų ir Bieščadų įrašyti į UNESCO biosferos rezervatų sąrašą. Parkuose leidžiama lankytis turistams, ten jų laukia 2,5 tūkst. km pėsčiųjų, dviratininkų, raitelių ir vandens kelių. Be to Lenkijoje yra per šimtą kraštovaizdžio parkų ir virš tūkstančio gamtos rezervatų. Kai kuriuose iš jų galima pamatyti natūraliai gamtoje gyvenančius stumbrus, šernus ar elnius.

 

Lenkijos „Amazonė”


Narvos ir Biebžos upių užlajų teritorija vadinama „Lenkijos Amazone”. Norėdami tuo įsitikinti, tiesiog privalote čia atvažiuoti. Paukščių mylėtojai Europoje tesuras nedaug panašių vietų. Biebžos slėnis – didžiausias ir geriausiai išsilaikęs natūralių durpių sankaupų ansamblis Europoje. Jis paskelbtas ne tik nacionaliniu parku, bet taip pat priklauso tarptautinei Ramsar (Baltijos jūros aplinkos apsaugos) konvencijai, saugančiai ypač svarbias vandens paukščiams teritorijas. Biebžos upės pakrantėje gyvena 270 rūšių paukščių, o Narvos – per  200. Parką galima apžiūrėti plaukiant upėmis, keliaujant pėsčiomis ar dviračiais. Visą turistams reikiamą įrangą be vargo galima išsinuomoti vietoje.

 

Vandens sportas


Lenkijos ežeruose ras ką veikti įvairiausių rūšių vandens sporto mėgėjai. Čia veikia gerai įrengti paplūdimiai, gausu vandens sportui reikalingo inventoriaus nuomos punktų. Lenkijoje pažymėta per 2000 įvairaus sudėtingumo nusileidimo nereguliuojamomis upėmis trasų. Jokia kita turizmo sritis nėra tokia populiari ir prieinama visiems, taip pat tinkama šeimoms. Tokią pramogą galima organizuotis patiems arba dalyvauti suorganizuotame renginyje.

Populiariausia Lenkijoje baidarių trasa – nusileidimas Krutynės upe Mozūruose. Beveik 100 km ilgio upė prateka pro daugybę nuostabaus grožio ežerų. Ne mažesnio populiarumo sulaukia ir baidarių trasos Brdos upe Pojezieže Bytovskie ir  Tucholsko šile, Radunės upe Kašubuose, Dravos upe Pojezieže Dravskie, Suvalkų krašto upėmis.

 

Kalnai ir lygumos


Tie, kas mėgsta kalnus, privalo apsilankyti Lenkijoje. Pietuose šalį juosia Karpatų ir Sudetų kalnų grandinės. Lenkijos kalnuose įkurta net dešimt nacionalinių parkų. Gausu puikiai įrengtų takų, tačiau čia nesurasite mėsainių kioskų, asfaltuotų kelių ar užtvertų privačių teritorijų. Viskas, ko reikia, čia atvykus – kuprinė su maisto daviniu, geri batai ir truputis drąsos.

 

Tatrai


Aukščiausia Karpatų kalnų grandinė – Tatrai. Norint įvertinti jų grožį, nereikia kopti į viršūnę, užtenka pasivaikščioti vienu iš slėnių: Košcielski, Chocholovski ar Rybi Potok. Lenkijos Tatrus skirstomi į Aukštuosius ir Vakarų. Aukštuosiuose reikia daugiau patirties, bet nors kartą įveikę Orlia Pierš trasą, įkopę į Košcielco ar aukščiausią viršūnę – Rysy (2499 m virš jūros lygio), nepamirš šios vietos visą gyvenimą.

Aukštuosiuose Tatruose galima pamatyti aukščiausią Lenkijos krioklį – Vielka Siklava (70 m) ir keliasdešimt poledynmečio ežerų, raibuliuojančių smaragdinėmis ir dangaus žydrumo bangomis.  Didžiausias ir bene lengviausiai turistams pasiekiamas kalnų ežeras – Morskie Oko (34,9 ha).

Vakarų Tatrai saugesni ir  draugiškesni turistams. Čia daugiau erdvės, žalumos ir grotų. Beveik kiekvienoje Tatrų trasoje, jei pasiseks, galima pamatyti į Raudonąją knygą įrašytas laukines ožkas ir švilpikus. Pakeliui smagu pailsėti kalninių pušų paunksmėje ar turistinėse kalnų bazėse.

 

Beskidai, Gorcai, Pieninai

 


Karpatai, tai ir kitos, mažiau žinomos kalnų grandinės. Kupoliškos, miškais apaugusios Beskidų ir Gorcų kalvos patiks ilgesnių, ramių kelionių mėgėjams. Pieninuose galima plaukti nuostabaus grožio Dunajeco upe siaurais mediniais luotais, vairuojamais kalnų sielininkų.

 

Bieščadai

Rudenį grožiu stebina Rytų Karpatų kalnų grupė Bieščadai. Rugsėjį ir spalį raudonai nusidažo bukais apaugę kalnų pašlaitės, spalvų margumynu pasitinka aukštikalnių pievos ir laukymės.
Bieščadai – vienintelė tokia didelė Lenkijos teritorija, kurioje gamta tarsi nepaliesta žmogaus, vėl atgavusi pirmapradę pusiausvyrą. Ankstyvą rytą čia galima sutikti pulkelį stirnų, Karpatų elnių ar vienišą briedį, išvysti danguje sklandančius sakalus, vanagus, suopius ar kilniuosius  erelius.

 

Ant balnelio ar balno


Didžiąją dalį pakrantę, ežerus, žemumas ir kalnus apraizgiusių turistinių kelių galima įveikti dviračiu arba ant arklio. Šalyje pažymėta per 5 tūkst. dviračių takų, vedančių per nacionalinius ir kraštovaizdžio parkus, apjuosiančių ežerus, kylančių į pajūrio kopas ir kalnų viršūnes, besidriekiančių upių slėniais, kertančių įdomius miestelius ir didelius miestus. Dar įdomiau pažinti Lenkiją sėdint balne. Jodinėjimas Lenkijoje labai paplitęs – nieko keista, žirgai nuo seno artimi lenkų širdžiai. Šie gyvūnai tarnavo jiems ir kelionėje, ir medžioklėje, ir mūšio lauke. Lenkai garsėjo kaip puikūs raiteliai, o žirgai nuo amžių Lenkijoje buvo tokie populiarūs, jog žodžio „arklys” reikšmė vienoje iš pirmųjų lenkiškų enciklopedijų (1746 m.) buvo: „koks yra arklys, kiekvienas mato”. Šiandien lenkų žirgai žinomi visame pasaulyje, o į arabų žirgų aukcionus atvyksta garsiausi pasaulio kolekcininkai.
Po Bieščadų nacionalinį parką galima jodinėti ramiais ir ištvermingais huculų arkliukais. Laukų ar kalnų keliuose jų nebaido automobiliai, arklius galima girdyti švariuose ežeruose ar upeliuose. Įvairiuose Lenkijos kampeliuose ištisus metus vyksta žirgų mylėtojams skirti renginiai.

 

Sudetai


Lenkijos pietvakariuose besidriekiantys Sudetai nėra labai aukšti, į juos ne kopiama, o greičiau po juos vaikščiojama. Tai vienas iš geriausiai turizmui pritaikytų Lenkijos regionų. Kalnų juostos čia keičiasi nuo masyvių Karkonošų, fantastinių formų Stolova Gura, iki neaukštų Gory Izerskie, ar Bialskie kalvų. Kadaise Sudetai vadinti „Europos lobynu|”. Iš šių kalnų atvežti akmenys puošia ne vieną architektūros paminklą Prancūzijoje ar Italijoje. Ir šiandien tarp uolienų galima aptikti kalnų krištolo, agato, ametisto, jaspio, granato, topazo ar nefrito.

 

Šventojo kryžiaus kalnai


Šventojo kryžiaus kalnai vieni seniausių Europoje, jiems 650 mln. metų. Kalvos neaukštos, nusėtos sudūlėjusių uolų nuotrupų, su išlikusiais senųjų girių – Eglyno ir Šventojo kryžiaus – fragmentais. Čia įsikūrusio nacionalinio parko ir gamtos rezervato teritorijoje yra net 670 gamtos paminklų – medžių ir uolų. Galima aplankyti garsiąją Lysa Gura, kur pasak legendų, vykdavę raganų orgijos. Šventojo kryžiaus kalnus supa jaunesni kalnų dariniai, kuriuose gausu urvų ir grotų. Čia slypi ir gražiausia Lenkijos grota – Rojus.

Lenkijos kalnai įdomūs ne vien gražia gamta. Kalnų papėdėse įsikūrę jaukūs miesteliai, kaimeliai ir poilsio zonos. Daugumoje jų išlikę senos medinės pirkios, architektūros paveldu tapusios bažnytėlės ir cerkvės. Daug kur vis dar propaguojamos senosios tradicijos ir folkloras. Šiuo atžvilgiu ypač įdomios Tatrų apylinkės – Podhalė ir Zakopanė.

 

Kalnų gydyklos


Lenkijos kalnuose apstu europinio lygio mineralinio vandens gydyklų. Pieninuose įsikūrusi Ščavnica, o Sudetuose – Šklarska Poremba, Polanica ir Kudova Zdruj. Miškuose ir parkuose trykštantys mineraliniai šaltiniai prieinami visiems, jų vandenį galima gerti nemokamai. Bieščaduose įsikūrusi Polančiko gydykla yra giliausiai į žemyną įsiterpęs Lenkijos lopinėlis, iš trijų pusių skalaujamas Solinsko įlankos vandens. Toliausiai nuo Baltijos ir Juodosios jūros nutolusiame regione vyrauja švelnus mikroklimatas, todėl čia puiki vieta gydyti kvėpavimo takų, nervų ligas.

 

Gamtos stebuklai

Lenkijos gamtos pasididžiavimas – galingi šimtamečiai ąžuolai, kurių kamieno apimtis kartais siekia 13 metrų. Bene žinomiausias yra tūkstantmetis ąžuolas Bartek Šventojo Kryžiaus kalnuose ir Žemutinės Silezijos šile augantis septynis šimtmečius skaičiuojantis Chrobry (Narsusis), taip pavadintas pirmojo Lenkijos karaliaus garbei. Vidurio Lenkijoje, netoli Rogalino vietovės auga didžiausias Europoje senų medžių ąžuolynas. Jame priskaičiuojama apie 1000 ąžuolų, o seniausiems yra po 600 metų.

Gamtos formos kartais stulbina. Pvz. Stalo kalnai panašėja į susiraizgiusius grybus, adatas, vartus, tarpeklius ir labirintus. Krokuvos apylinkėse, klinčių gausioje Ojcovskie nacionalinio parko teritorijoje į dangų stiebiasi 20 metrų aukščio vėzdo formos uola, gavusi Heraklio vėzdo pavadinimą, o jos apylinkėse galima aptikti iki 400 urvų, iš kurių gražiausi – Rojus Šventojo Kryžiaus kalnuose ir Niedźwiedzia (Lokio) urvas Sudetuose.

 

Pilys


Turistiniai maršrutai Lenkijoje sudaryti taip, kad būtų galima ne vien grožėtis gamta, bet ir susipažinti su istorijos ir kultūros paminklais: viduramžių pilimis, barokiniais dvarais, didikų rezidencijomis, šventovėmis, skansenais ir paslaptingais dar prieš mūsų erą statytais statiniais.
Lenkijos šiaurėje išlikę XIII ir XIV a. Kryžiuočių statytos pilys. Garsiausia  – Malborko (Marienburgo) tvirtovė su ir šiandien pagarbos vertais milžiniškais taisyklingų formų gynybiniais mūrais.  Bytomo, Gnievo arba Golubio-Dobžino pilyse vasarą vyksta riterių turnyrai, į kuriuos susirenka riterių brolijos iš visos Europos.
Lenkijos pietuose verta aplankyti unikalų Erelių lizdų taką – keliasdešimties XIV ir XV a. pilių ir gynybinių bokštų griuvėsius. Dalį jų pastatė Kazimieras Didysis, kitos priklausė lenkų kunigaikščiams ir vyskupams. Šiandien iš pilių belikę griuvėsiai vaizdingai susilieja su kraštovaizdžiu. Bene įspūdingiausios pilys buvę Bobolicuose, Mirove, Olštine, Tenčinoje ir Ogrodzience. Teritorija, kurioje išsidėstęs Erelių lizdų takas, vadinasi Krokuvos-Čenstakavos aukštuma (jura).
Visoje Lenkijoje gausu kadaise didikų giminėms priklaususių pilių, dažnai viduramžių stiliaus, vėliau perstatytų renesanso, baroko ar neogotikos stiliumi. Jų viduje galima gėrėtis meno kūrinių, baldų, audinių, šaunamųjų ginklų kolekcijomis. Rezidencijas paprastai supa sodai ir parkai su retų veislių medžiais ir krūmais. Kiekviena pilis turi savo baltąją damą – naktimis besivaidenančią dvasią.

 

5 pilys, kurias būtina aplankyti

Lancutas – viduramžių tvirtovė, palaipsniui pertvarkyta į rūmus. Nuo XVII a. Europoje garsi nuostabiu interjeru, karietų, vežimaičių kolekcija. Nuo 1961 m. čia kiekvieną pavasarį vyksta muzikos festivaliai.

Niedzica – garsi XIV amžiaus pilaitė, perstatyta renesanso stiliumi, pripažįstama vertingu gynybinės architektūros paveldo objektu.

Kurnik – romantiška pilaitė, XIX a. perstatyta anglų neogotikiniu stiliumi. Prie pilaitės šliejasi didžiausias ir seniausias Lenkijoje dendrologinis sodas, užveistas dar pirmoje XIX a. pusėje. Čia auga keli tūkstančiai medžių ir krūmų iš Europos, Azijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos.

Baranuv Sandomierski – renesanso stiliaus didikų rezidencija, suprojektuota garsaus italų architekto Santi Gucci.

Krasičyn – pilis, pastatyta XVI-XVII a. sandūroje kaip gynybinis pastatas. Gynybinius bokštus ir sienas puošia nuostabūs atikai.


Bažnyčios, cerkvės, sinagogos


Ne mažiau nei pilys vertos dėmesio visoje Lenkijoje išsibarsčiusios šventovės. Šimtmečiais Lenkijoje gyveno skirtingų tautybių ir religijų žmonės, todėl greta Romos katalikų, šalyje galima rasti pravoslavų, graikų apeigų katalikų (unitų), evangelikų, žydų šventovių. Rytiniame Lenkijos pasienyje, Bohonikų ir Krušinianų gyvenvietėse stūkso senovinės mečetės, kuriose meldžiasi Lenkijos musulmonai. Žinoma, daugiausiai priskaičiuojama Romos katalikų bažnyčių. Dažnas miestas didžiuojasi gotikine ar renesanso stiliaus katedra.
Kalnų ir slėnių maršrutai neaplenkia mažučių XV ir XVI a. medinių bažnytėlių, kurių viduje neretai slypi tapybos ir skulptūros šedevrai.
Bieščaduose galima keliauti Ikonų taku. Prasidėjęs Sanoke nuo didžiausio Lenkijoje Ikonų muziejaus, jis driekiasi 70-ties km spinduliu per kalnų šlaitus ir Bieščadų kaimus. Pakeliui veda pro du muziejus ir dešimt nuostabių medinių cerkvių su neįkainojamais paveikslais ir ikonostasais. Maršrutą galima įveikti pėsčiomis, ant arklio, važiuojant dviračiu arba plaukiant Sano upe.
Taip pat verta aplankyti seną Belovežo kaimą su mūrine Šv. Mikalojaus cerkve ir kaimyninę Hajnuvką su Šv. Trejybės cerkve, į kurioje rengiamus Pravoslaviškos muzikos festivalius kiekvienais metais susirenka chorai iš tolimiausių pasaulio kampelių (net Afrikos).
Rytinėje šalie dalyje gausu judaizmo paminklų. Liublino ir Polesės apylinkėse išlikę nemažai sinagogų, mikvų ar žydų kapinių – kirkutų.
Vertingiausiu judaizmo paveldo objektu Lenkijoje daugelis žinovų laiko Bieščaduose, Lesko vietovėje išlikusią manieristinę sinagogą  ir šalia įsikūrusias didžiules XVI amžiaus žydų kapines. Didžiausias Lenkijoje (bei Rytų ir Vidurio Europoje) kirkutas išlikęs centrinėje šalies dalyje – Lodzėje.

 

Nepaprastas cadiko kapas

Nedideliame Ležaisko miestelyje, į šiaurės vakarus nuo Pšemislio stūkso vertingas gynybinis Bernardinų vienuolynas ir Apsireiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia su puikiais vargonais. Kur kas mažiau žinoma visuomenei kita įdomi vieta – nežemiškomis galiomis garsėjusio XVIII a. Ležaiską pavertusio chasidų centru cadiko Elimelecho iš Ležaisko kapas. Cadiko mirties dieną – adar mėnesio 21 d. (vasario ir kovo mėn. sandūroje) prie jo kapo suvažiuoja piligrimai iš Izraelio, JAV, Vengrijos, Lietuvos ir Baltarusijos. Jau 200 m iš lūpų į lūpas perduodama, kad „cadikas išklauso prašymus tų, kurie nenori per daug”.

 

Skansenai


Išskirtinė visą Lenkiją apimančių turizmo maršrutų įdomybė – liaudies buities muziejai po atviru dangumi. Muziejuose sukaupti seni originalūs statiniai: sodybos, ūkiniai pastatai, medinės pirkios, arklidės, vėjo malūnai, kalvės, bažnyčios ir cerkvės. Dažniausiai galima pamatyti iki mažiausių smulkmenų rekonstruotą ištisą kaimą. Didžiausias lenkiškų skansenų privalumas tas, jog jie nėra vien negyva paroda. Ištisus metus juose verda gyvenimas, rengiamos įvairios šventės, parodos „Gyvas skansenas” ir pan.

 

5 liaudies buities muziejai, kuriuos būtina aplankyti

Kašubų etnografinis parkas Vdzydze Kiševskie vietovėje – seniausias Lenkijos skansenas, supažindinantis su kašubų kultūra ir folkloru. Jame pristatoma trisdešimt XVII-XVIII amžiaus pilnai įrengtų medinių statinių, pvz. pirkios, olandiškas vėjo malūnas, unikali senovinė bažnytėlė ir kt.

Didžiosios Lenkijos etnografinis parkas netoli Gniezno, Lednicko kraštovaizdžio parke. Tai Didžiosios Lenkijos kaimo ir bajorų dvaro rekonstrukcija – iš viso 50 XVII-XIX amžiaus statinių.

Sperpc ir Novogrud – du Mazovijoje įsikūrę liaudies buities muziejai pristato spalvingą lovicų ir kurpių etnogtrafinių grupių folklorą. Čia stovi kurpių namai su puošniais kraigais ir langinėmis, kurpiams būdingos klėtys, tradicinius lovicų užsiėmimus – bitininkavimą ir žvejybą pristatantys ūkio rakandai bei pasakiškai spalvingų lovicų tautinių kostiumų ekspozicija.

Oravos etnografinis parkas Zubžica Gorna vietovėje – nuostabios senovinės pirkios ir ūkiniai pastatai iš Oravos ir Podhalės apylinkių.

Liaudies architektūros muziejus Sanoke – didžiausias Lenkijos skansenas, kuriame saugomi vertingiausi Pakarpatės medinės architektūros paveldo objektai.

 

Bene žinomiausias skansenas – archeologinis rezervatas Biskupine. XX a. ketvirtame dešimtmetyje Biskupino ežero pusiasalyje atrastos lužicų kultūros gynybinės gyvenvietės liekanos, datuojamos 750-400 m.pr.m.e. Tai seniausia iki šiol Europoje atrasta gynybinė tvirtovė, apsupta pelkių. Kadaise joje gyveno apie 1200 žmonių. Dauguma vertėsi žemės ūkiu, gyvulininkyste ir prekyba, mat netoliese driekėsi garsusis gintaro kelias, jungiantis Baltijos jūrą ir Viduržemio jūros baseiną. Apylinkių pelkės puikiai saugojo medines konstrukcijas nuo atmosferos poveikio, todėl apatinė konstrukcijų dalis išliko praktiškai nepakitusi apie 2400 metų. Likusi gyvenvietės dalis atstatyta pagal kruopščius archeologinius tyrinėjimus.
Kasmet rugsėjį  į Biskupine rengiamą didžiausią Lenkijoje archeologijos šventę atvyksta tūkstančiai turistų. Čia galima išmokti senųjų amatų ar susipažinti su archeologų darbo subtilybėmis.
Įvairiose Lenkijos vietovėse aptinkama paslaptingų statinių, dėl kurių kilmės iki šiol nesutaria visos Europos archeologai. Plačiausiai žinomi akmeniniai apskritimai Pamario regione – Venzioruose, Odruose, Lesne, Lupavoje ir Siemirovicuose. Jų skersmuo siekia vidutiniškai 13-33 m, o netoliese aptinkami storu akmenų sluoksniu apdėti pilkapiai. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad apskritimai atsiradę mūsų eros pradžioje, kitų nuomone, dar anksčiau, tarp 4000 ir 1800 m.pr.m.e. Nėra aišku ir kas juos pastatė – skandinavų gentys, ar dar prieš juos gyvenusios kitos tautos.

 

UNESCO sąrašo objektai

Dešimt Lenkijos vietovių įtraukta į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą. Iš jų keturi miestai, viena pilis, du vienuolynai, koncentracijos stovyklos muziejus, technikos paveldo objektas ir… giria.
Pirmasis UNESCO paveldo sąrašas sudarytas 1978 m. Anuomet į šį prestižinį sąrašą pateko tik 12 vertingiausių pasaulio objektų, vienas iš kurių – Krokuva.

 

Krokuva


Senoji Lenkijos sostinė, tūkstantmečius skaičiuojanti Krokuva, be abejonės, vienas gražiausių Europos miestų. Jame išlikę viduramžius siekiantys senamiesčio pastatai. Kai kurie, pvz. Šv. Vaitiekaus bažnyčia Centrinėje turgaus aikštėje arba Šv. Andrėjaus bažnyčia Grodska gatvėje pastatytos dar ankstyvaisiais viduramžiais, X-XI a. Krokuva – studentų miestas: dvylikoje aukštųjų mokyklų mokosi per 100 tūkstančių studentų, taigi vienas seniausių Lenkijos miestų yra vienas jauniausių savo dvasia. Krokuvoje veikia vienas iš seniausių Europoje, 1364 m. įkurtas Jogailaičių universitetas.

Miesto širdis – Turgaus aikštė, didžiausia viduramžių aikštė Europoje. Kaip ir prieš amžius, šioje vietoje koncentruojasi kultūrinis, verslo ir visuomeninis miesto gyvenimas. Bene kiekviename senoviniame mūrinuke veikia kavinė, restoranas, galerija, muziejus ar parduotuvė. Sukenicose, kaip ir XIII a. šurmuliuoja suvenyrų – liaudies meno ir gintaro papuošalų  – pardavėjai.
Švč. Mergelės Marijos bazilikoje galima apžiūrėti didžiausią ir vieną įspūdingiausių Europoje viduramžių laikų altorių, išskaptuotą Wito Stwoszo iš liepos medžio. Į UNESCO sąrašą taip pat įtraukta greta Turgaus aikštės stūksanti Vavelio pilis – Lenkijos valdovų ir karalių rezidencija (nuo X iki XVI a.). Šalia Vyslos ant kalvos pastatyta pilis ne kartą perstatinėta, šiuo metu joje susipina romanų, gotikos ir renesanso stiliai.
Krokuva garsi dar viena išskirtine vieta – XIV amžiaus žydų kvartalu, kadaise buvusiu atskiru miestu – Kazimiežu. Tai antras pasaulyje (po Prahos Juzefovo) toks didelis ir vertingas judaizmo paveldo ansamblis, kurį sudaro sinagogos, nsedideli namukai ir XVI a. žydų kapinės.

 

Vielička


Kai kurie turistai atvyksta į Lenkiją tik norėdami aplankyti Veličką – seniausias pasaulyje veikiančias druskos kasyklas.  Nuo XIII a. joje be pertraukos kasama druska, tiesa, dabar jau ne komercinėms reikmėms. Šiandieninė kasykla, 350 km ilgio  požeminių takelių labirintas, iš kurių lankytojams galima apžiūrėti 2 km. Trasa eina per 20 kamerų, išsidėsčiusių trijuose lygiuose, nuo 64 iki 135 metrų gylyje po žeme, pro ežerus, koplyčias su druskos skulptūromis, bareljefais ir sietynais.
Kasyklose taip pat yra požeminis paštas, restoranas, kinas ir net… teniso kortai. Didžiosiose požeminėse salėse vyksta koncertai, teatro spektakliai, puotos. Kasyklų oras turi gydomųjų savybių, todėl penktame lygmenyje (211 m po žeme) įrengta sanatorija alerginiams susirgimams ir astmai gydyti.
Daugiau informacijos: www.wieliczka.eu

 

Kalvarija Zebžidovska


Keliasdešimt kilometrų nuo Krokuvos įsikūrusi dar viena nepaprasta vieta – Kalvarija Zebžidivska esanti Marijos kulto šventovė, sukurta Jeruzalės kryžiaus kelio pavyzdžiu. Šventovės idėja kilo XVII a. gyvenusiam Krokuvos vaivadai Mikołajui Zebrzydowskiui, įžvelgusiam apylinkių kalvų panašumą į Jeruzalę. Iš pradžių pastatyts vienuolynas ir bažnyčia bernardinams, vėliau iškilo visa eilė statinių, įkvėptų Jeruzalės originalų. Vienas iš kalnų tapo Golgota, kitas – Alyvų kalnu, o upė – Cedronu. Apylinkių kalvose ir upės pakrantėje išsibarstę koplyčios ir bažnytėlės. Didžiosios savaitės metu prieš Velykas čia vaidinama Viešpaties kančios misterija.

 

Varšuva


Į UNESCO sąrašą taip pat įtraukta Varšuva. Žvelgiant į miestą sunku patikėti, kad per  II pasaulinį karą jis buvo praktiškai sulygintas su žeme. Kadaise vadinta „Šiaurės Paryžiumi”, didžiavusis XII a. pastatais, Varšuva buvo visiškai subombarduota. Gynybinių sienų juosiami spalvingi mūriniai namai, bažnyčių bokštai, Karalių rūmų smailė – visa tai atstatyta pokario metais. Varšuvos senamiestis įtrauktas į UNESCO sąrašą kaip tikslios rekonstrukcijos, išsaugant originalius statinių fragmentus, pavyzdys.
Tarp stiklinių dangoraižių ir plačių judrių gatvių Varšuvoje galima aptikti restauruotus rūmus, senovinius namus ar ištisą rekonstruotą su visais statiniais gatvę, pvz. Krakowskie Przedmieście, Nowy Świat ar Aleje Ujazdowskie. Sostinė didžiuojasi savo parkais, o ypač – puikiosiomis Lazenkomis – XVIII a. architektūros ir parko ansambliu.

Dar viena Varšuvos įdomybė – socrealistinė komunizmo laikų architektūra. Bene garsiausias (ir aukščiausias Lenkijoje) pastatas- šeštame XX a. dešimtmetyje Sovietų sąjungos architekto suprojektuoti Kultūros ir mokslo rūmai.

 

Torunė ir Zamoscė


Į UNESCO sąrašą įtraukti dar du miestai – Torunė ir Zamoscė. Torunė, Mikalojaus Koperniko gimtasis miestas, garsėja daugiau nei 300 Europos meno istorijai svarbių paveldo objektų. Turgaus ir jį kertančių gatvių struktūra išliko nepakitusi 700 metų. Torunė žymi ir savo Kšyva Vieža (Kreivuoju bokštu), pastatyta XII-XIV a. sandūroje ir pakrypusia į šoną panašiai kaip Pizos bokštas. Kiek jaunesnę už Torunę Zamoscę XVI a. įkūrė magnatas Janas Zamoyskis kaip savo latifundijų sostinę. Pagal Italijos pavyzdžius pastatytas miestas pelnytai vadinamas renesanso perlu.

 

Malborkas (Marienburgas)


Turistus žavi Kryžiuočių ordino pastatyta Malborko pilis – didžiausia gotikinė tvirtovė Europoje. Iš trijų gynybiniais įtvirtinimais apjuostų pilių sudarytas ansamblis užima apie 20 ha ploto. Įspūdingiausia pilį apžiūrėti naktinės ekskursijos metu.