Rugpjūčio 31 d. Lenkijoje – Solidarumo ir laisvės diena

Rugpjūčio 31 d. Lenkijoje – Solidarumo ir laisvės diena. Ja paminimos Rugpjūčio susitarimo metinės.

1980 m. rugpjūčio 31 d. gimė „Solidarumas” („Solidarność”). Mėginimai apibrėžti šį reiškinį rodo, kad jis neatitinka jokių tradicinių klasifikacijų. Vienu metu jis buvo ir revoliucija, ir platus visuomeninis judėjimas, liaudies sukilimas, o tuo pačiu tiesiog profesinė sąjunga. Tačiau vienintelė pasaulio istorijoje, kurioje jos veiklos pakilimo laikotarpiu buvo daugiau nei 9,5 milijono narių iš įvairiausių visuomenės sluoksnių – trečdalis visos 38-milijoninės tautos (neskaičiuojant vaikų ir senolių). „Solidarumas” Lenkijoje tapo garantija, kad bus atnaujinta daugelis šalies gyvenimo sričių, kad bus vykdomos ekonominės reformos, likviduota neteisybė, sutramdyta komunistinio valdžios aparato savivalė, žiniasklaidos priemonėse ir švietimo sistemoje įtvirtinta tiesa, sugrąžintos pilietinės teisės, sugrįžta prie tautos tradicijų.

„Solidarumas” buvo pacifistinis sąjūdis, programiškai atsiribojęs nuo jėgos panaudojimo ir masinių konfliktų organizavimo. Jis veikė visoje šalyje, skatino visuomenės solidarumą, taip pat diegė moralines vertybes viešajame gyvenime. Savo struktūroje paneigęs komunistinės sistemos taisykles, išklibino komunizmo pamatus Lenkijoje, o vėliau – visame buvusiame sovietiniame bloke.

1980 m. Lenkijoje tvyrojo ūkio chaosas. Dėl kylančių kainų, stiprėjančios infliacijos 1980 m. pristigo beveik visų prekių. Kas mėnesį augo visuomeninė įtampa. Mėsos kainų pakėlimas valgyklose ir gamyklų bufetuose 1980 m. liepos 1 d. tapo kibirkštimi parako statinėje.

Svarbiausias buvo visuotinis streikas, vykęs Liubline liepos mėnesį – jame dalyvavo 150 gamyklų ir 50 tūkstančių žmonių, sustojo miesto susisiekimo sistema, geležinkeliai. Vyriausybė nusileido ir liepos 11 d. pasirašė susitarimą su streikų (kurie vadinti prastovomis, kad nenaudoti grėsmingai skambančio žodžio streikas) komitetais. Kartu su socialinėmis nuolaidomis streikininkams buvo garantuotas saugumas ir įsipareigota surengti naujus rinkimus į gamyklų tarybas. Pirmą kartą pokario istorijoje buvo pasirašytas valdžios ir streikuojančių darbininkų susitarimas.

Valdžia stengėsi laikinai nuraminti situaciją naujomis kainomis ir nedideliais atlyginimo pakėlimais. Tokios – „lokalinės“ – iš pradžių buvo ir streiko Gdanske ambicijos, nors politinės nuolaidos Liubline teikė vilties, kad galima žengti dar vieną politinės kovos žingsnį.

Streikas Gdansko laivų statykloje, pavadintoje Lenino vardu, prasidėjo 1980 m. rugpjūčio 14 d. ginant iš darbo atleistą Anną Walentynowicz – darbininkę, kuri kartu su kitais 1978 m. organizavo Laisvąsias profesines sąjungas (Wolne Związki Zawodowe – WZZ). Streiką pradėjo Bogdanas Borusewiczius iš KOR ir WZZ kartu su trimis jaunais laivų gamyklos darbininkais bei 1970 m. streiko organizatoriumi ir nelegalių WZZ nariu, taip pat atliestu iš darbo – Lechu Wałęsa. Kitą dieną prie streikininkų prisijungė kitos laivų gamyklos, uostai ir kitos miesto gamyklos.

Rugpjūčio 16 d. pasiekta kompromiso – taip pat pakėlus atlyginimus ir pažadėjus „priedą“ laivų gamyklos darbininkams; dauguma streiko komiteto narių pripažino, kad tikslo pasiekta, ir paragino darbininkus išeiti iš laivų statyklos. Tik akimirka, ir streikas būtų pasibaigęs be valdžiai pateiktų kokių nors bendro pobūdžio, politinių reikalavimų, kurie būtų suteikę garantijų ir kitoms streikuojančioms gamykloms. Spaudžiant mažesniųjų gamyklų atstovams, kurie atvyko į Laivų statyklą paremti streikininkų, nuspręsta pasilikti Laivų statyklos teritorijoje, skelbiant solidarumo streiką.

Streikas visų labui
Naktį iš rugpjūčio 16 į 17 Laivų statykloje liko mažiau nei tūkstantis streikininkų. Su jais buvo galima lengvai susidoroti, tačiau valdžia nesiryžo imtis jėgos – vėliau tartis būtų buvę gerokai sunkiau.

Tą naktį buvo įsteigtas Tarpcechinis streiko komitetas (Międzyzakładowy Komitet Strajkowy –MKS), kuris parengė 21 postulato sąrašą, kuriame taip pat buvo 7 politiniai reikalavimai. Svarbiausias buvo pirmasis postulatas – noras įkurti nuo partijos nepriklausančias profsąjungas, taip pat – streiko teisės garantavimas, žodžio laisvės laikymasis, politinių kalinių išlaisvinimas, būtinybė imtis veiksmų, galinčių išvesti šalį iš krizės. 21 Gdansko postulatas per keletą dienų tapo maištaujančio, streikų apimto krašto Dekalogu.

Rugpjūčio 18 d. kilo visuotinis streikas Ščecine. Čia taip pat buvo įsteigtas Tarpcechinis streiko komitetas, iškėlęs panašius reikalavimus.

Prie Gdansko MKS kasdien prisijungdavo vis nauji cechai. Rugpjūčio 21 d. jų buvo jau 350. Rugpjūčio pabaigoje streikų banga apėmė Aukštutinę Sileziją; šiame laikotarpyje streikavo daugiau nei 700 tūkstančiai žmonių iš 700 cechų beveik pusėje iš 49 vaivadijų.

Į Gdansko laivų statyklą – šalia daugybės žmonių, remiančių protestą (taip pat žurnalistų, menininkų – tame tarpe iš užsienio) važiavo opoziciškai nusiteikę intelektualai iš nepriklausomos Mokslinių kursų draugijos (Towarzystwo Kursów Naukowych) – jie organizavo ekspertų komisiją, tarp kurios narių buvo ir Tadeuszas Mazowieckis bei Bronisławas Geremekas.

Augo galios ir bendrumo jausmas. Dar niekada iki tol pokarinėje Lenkijoje nebuvo veikiama tokiu mastu ir – svarbiausia – taip solidariai. Streikininkus visą laiką palaikė Laivų statyklą supanti minia – tapusi lyg papildomu saugumo garantu. Prie statyklos žmonės ėjo taip, kaip prieš metus ėjo susitikti su popiežiumi – išreikšdami savo priklausomybę bendruomenei.

Įkvėptas šios vienybės, menininkas Jerzy Janiszewskis suprojektavo „Solidarumo“ ženklelį, kurį atpažįsta visame pasaulyje: „Sumanymas kilo iš tokio vaizdinio: kaip žmonės minioje solidariai vienas kitą remia [...], taip  ir šio žodžio raidės privalo viena kitą remti. Dar pridėjau vėliavą, nes žinojau, jog tai ne atskiros grupės, bet visų reikalas“.

Rugpjūčio 23 d. Gdansko laivų statykloje darbininkai ir valdžios atstovai susitiko akis į akį. Valdantiesiems pokalbiai su streikininkais sukėlė šoką – darbininkai, komunistinės „darbininkų valdžios“ vertinti tik kaip pavaldiniai, tapo jų oponentais.

Bijodami gresiančio streiko plėtimosi, valdžios atstovai nusprendė priimti postulatus: rugpjūčio 30 d. buvo pasirašytas susitarimas Ščecine, rugpjūčio 31  d. – Gdanske, o po trijų dienų – su kalnakasiais Jastžembe. Gdansko susitarimas buvo esminis – atsižvelgiant į reikalavimų svorį ir vėlesnę Gdansko aplinkos įtaką.

Lechas Wałęsa sėkmės akimirką 1980 m. rugpjūčio 31 d.: „Ar pasiekėme viską, ko norėjome, ko troškome, apie ką svajojame? Ne viską, bet visi žinome, kad pasiekėme labai daug. Visa kita taip pat pasieksime, nes turime svarbiausią dalyką: mūsų nepriklausomas profesines sąjungas“.

Tai buvo pirmasis institucinis pasipriešinimas komunistiniame bloke. Pasipriešinta sistemai, kuri atrodė nepajudinama. Protesto mastas išgąsdino Lenkijos valdžią, o taip pat Kremlių – komunistai Maskvoje nesiryžo ginkluotam išpuoliui prieš Lenkiją, nes manė, kad tokie veiksmai gali būti pernelyg rizikingi. Išaiškėjo, kokią didelę galią turi visuomeninis judėjimas „Solidarumas“.