25 gruodžio

Jaukių šv. Kalėdų!

atvirukas

Geros pradžios, drąsių idėjų,

svarbių laimėjimų, atvirumo viskam, kas nauja!

Linksmų šv. Kalėdų ir sėkmingų 2014-ųjų!

Lenkijos institutas Vilniuje

29 gruodžio

Mirė pasaulinio garso lenkų kompozitorius Wojciech Kilar

BAR_17_10_2010_1-13

Sekmadienį, gruodžio 29 d. mirė pasaulinio garso lenkų kompozitorius Wojciech Kilar. Maestro pagarsėjo kurdamas muziką kino filmams , be kitų Andrzejaus Wajdos „Pažadėtoji žemė“, „Ponas Tadas“, Romano Polianskio „Pianistas“ ar Franciso Fordo Coppolos „Drakula“.

Plačiau apie kompozitorių: http://wojciechkilar.pl/

24 sausio

Parodos uždarymas „WITOLD LUTOSŁAWSKI 1913-1994“

lutoslawski

Sausio 24 d., 16.30 val., Vilniaus Broniaus Jonušo muzikos mokykla (Dariaus ir Girėno g. 16, Vilnius)

Parodos „WITOLD  LUTOSŁAWSKI 1913 – 1994“ skirtos W. Lutosławskio 100-osioms gimimo metinėms uždarymas.

Renginio metu B. Jonušo muzikos mokyklos mokiniai atliks W. Lutosławskio kūrinius.
Paroda veiks nuo sausio 20 d.

Ši paroda yra viena iš W. Lutosławskio metų minėjimo projektų. Vilniuje ji eksponuojama Lenkijos Respublikos ambasados Lietuvoje ir Lenkijos instituto iniciatyva.

Witold Lutosławski yra viena labiausiai užburiančių XX amžiaus muzikos asmenybių. Muzikinio stiliaus įtaigumo ir savo būdo dėka dar būdamas gyvas Witold Lutosławski daugeliui tapo menininko ir žmogaus pavyzdžiu. Tebėra juo ir po tiek metų…

Parodoje „WITOLD  LUTOSŁAWSKI 1913 – 1994“ pristatomi įvairūs Lutosławskio gyvenimo ir muzikos aspektai. Stendai skirti biografijai, kūrybos šaltiniams, muzikos stiliui, kompozitoriaus aplinkai bei muzikos įtakai ir reikšmei apžvelgti. Parodoje demonstruojama projekcija menininko kūrybiniam procesui pristatyti pagal „Trys eilėraščiai Anri Mišo“ (Trois poèmes d’Henri Michaux)“, skirto 20 balsų mišriam chorui ir orkestrui, eskizus (1963).

Paroda lietuvių ir anglų kalbomis.

Organizatoriai: Lenkijos Respublikos ambasada, Lenkijos institutas Vilniuje, Vilniaus Broniaus Jonušo muzikos mokykla

6 vasario

(Polski) Nagroda im. prof. A. Gieysztora dla Społecznego Komitetu opieki nad Starą Rossą

081124_logo

Przepraszamy, ten wpis dostępny jest wyłącznie w języku polskim

5 kovo

Lenkijos fotografijos ir dizaino paroda MATERIA PRIMA

MateriaPrimaFoto

MATERIA PRIMA: peizažas ir dizainas
Lenkijos fotografijos ir dizaino paroda

2014 m. kovo 5-23 d.
Kauno kolegija, J. Vienožinskio menų fakultetas
A. Mackevičiaus g. 27, Kaunas
Parodos atidarymas: 2014 m. kovo 5 d. 16 val.

Iki 2014 m. kovo 2 d. paroda eksponuojama Taikomosios dailės muziejuje
Arsenalo g. 3A, Vilnius

Organizatoriai:
Lenkijos institutas Vilniuje
Taikomosios dailės muziejus
Kauno kolegija, J. Vienožinskio menų fakultetas

Tai, kas mus supa, mus įkvepia.
Netgi jei nevisiškai tai suvokiame.
Materia Prima – tai pirminė materija: viena vertus, įprastos medžiagos – smėlis, molis, akmuo, medis, vytelės; kita vertus – unikalūs spalvų, faktūrų ir medžiagų deriniai, sudarantys tam tikros vietos gamtovaizdį. Jie, sujungti tarpusavyje, sukuria matricą, nuolat naudojamą kūrybos procese.
Susiedama World Press Photo laureato Kacpero Kowalskio fotografijas, darytas iš oro,  su Lenkijos dizainerių objektais, sukurtais iš elementarių, beveik žaliavinių medžiagų, parodos kuratorė Agnieszka Jacobson-Cielecka kviečia keliauti prie vaizdinių dizaino ištakų.
„Tai pasakojimas apie gamtos ir meno simbiozę, apie menką ribą tarp kūrimo ir fiksavimo, tarp kūrybos ir dokumentacijos“ – sako kuratorė.

Materia Prima dizaineriai: Jerzy Cielecki, Agnieszka Czop, Maciej Gąsienica-Giewont, Paweł Grunert, Jarosław Hulbój, Agnieszka Lasota, Malafor, Katarzyna Modrzejewska, Monika Patuszyńska, Justyna Popławska, Joanna Rusin, Tabanda, Bashko Trybek, Wzorowo.

Fotografas:  Kacper Kowalski
Už fotografijas iš paukščio skrydžio pelnė daugelį premijų ir apdovanojimų, tarp kurių – World Press Photo, Nikon 75th Anniversary Award, Grand Press Photo, National Geographic, Pilsner Urquell International Photography Award (IPA), Sony World Photography Award.

Parodos kuratorė: Agnieszka Jacobson-Cielecka
Agnieszka Jacobson-Cielecka: dizaino kuratorė ir kritikė, žurnalistė. Lenkiškos „Elle Decoration“ versijos įkūrėja ir pirma vyriausioji redaktorė. Łódź Design Festival (2008-2011) meno direktorė ir kuratorė. Domestic Design specialybės vadovė ir programų direktorė School of Form Poznanėje. Lenkijos dizaino propaguotoja pasaulyje.

28 kovo

(Polski) V edycja Konkursu „Być Polakiem”

BycPolakiem

Przepraszamy, ten wpis dostępny jest wyłącznie w języku polskim

7 birželio

Paroda „1863 metų sukilimo ženklai A. Grottgerio kūrybos cikluose „Polonia“ ir „Lituania“

Zrzut ekranu 2013-03-12 (godz. 10.35.25)

Fot. Krokuvos nacionalinio muziejaus fotografijos dirbtuvės
/Grottger Artur, Przysięga (z cyklu „Lituania“),Polska;1865 rok, rysunek; kredka, papier, MNK III-r.a-12685 /


2014 m. birželio 7 d. – liepos 3 d.
Daugiakultūris centras (Senoji rinka 12, Kėdainiai)
Atidarymas 2014 m. birželio 7 d. 13 val. 12-ojo lenkų kultūros festivalio „Znad Issy“ metu

Paroda „1863 metų sukilimo ženklai A. Grottgerio kūrybos cikluose „Polonia“ ir „Lituania“

Organizatoriai:
Lietuvos dailės muziejus
Lenkijos institutas Vilniuje
Kėdainių krašto muziejus - Daugiakultūris centras

Kėdainių lenkų draugija

Partneris:
Krokuvos nacionalinis muziejus

„Grottgeris 1863 metų netapė per atstumą, o kovėsi su gyvenimo, kurį pats gyveno, bangomis; tapė šviežiu krauju ir šviežiomis ašaromis, nors rankoje turėjo tik kreidelę. Ne savo noru buvo apsistojęs Vienoje, kai jį pasiekė naujienos – baisios ir skaudžios. Jis pašoko, pakėlė kumščius į viršų ir sušuko: „Vargas jiems.“ Tą akimirką nutiko taip, kad jis paėmė „į savo kumštį lyg magnetas“ visus tautos skausmus, visas jos meiles ir neapykantas, ir tada jo sieloje gimė kūrinys „Polonia“, tarsi antra kančios knyga, sekusi po pirmosios, pavadintos „Varsovia“, o paskui buvo dar ir trečioji – „Lituania“. Taip jis įgyvendino šitą „vargas jiems“.

Jis pasauliui neparodė nedraugų, priešų; bet parodė baisesnį dalyką: parodė nelaimes, pralaimėjimus, nusikaltimus, po kurių vien tik istorija ir žmonija pažįsta tuos priešus. Šioje poemoje, „Varsovijos“ tęsinyje, jis parodė: štai, pažvelkite, kas mes esame ir kaip su mumis pasielgta. Užsienietis, pažvelgęs į šiuos paveikslus, pajus užuojautą dėl nelaimės, taip pat pasmerks tuos, kuriems Grottgeris skyrė žodžius „vargas jiems“.

Kelių Grottgerio serijų darbai natūraliai tarpusavyje susiję dvasia, yra monumentalios vertės, taip pat nacionalinės, kaip ir meninės, kiek lenkams, tiek ir visam civilizuotam pasauliui. Jie priklauso didžiosioms širdžių ir visuomenių tragedijoms. Beveik visi šiuose paveiksluose nupiešti žmonės yra tipiniai, o gamtovaizdžiai, miškai, daugybę kartų tarnavę fonu, yra neįtikėtinai nuostabūs.“  Viena, 1888 m. kovas, Alfredas Szczepańskis. 

Fot. Krokuvos nacionalinio muziejaus fotografijos dirbtuvės
/Grottger Artur ;Bój (z cyklu „Lituania“), Polska; 1866 rok; rysunek; kredka, papier, MNK III-r.a-12686/ 

Arturas Grottgeris (1837–1867)
Lithuania, 1864–1866

Politinius įvykius Lenkijoje, po kurių sekė 1863 m. sukilimas Lenkijos Karalystės žemėse ir Lietuvoje, Arturas Grotteris stebėjo iš Vienos. Nedalyvauti mūšiuose jį įkalbėjo draugai. „Taigi jis liko, – pasakojo Marcelis Krajewskis, – ir tragiškoms kovoms dėl laisvės skyrė amžiną, nuostabų savo sukurtą liudijimą.“ 1861 m. rudenį Grottgeris nupiešė ciklą „Varšuva I“, paremtą įvykiais, susijusiais su arkivyskupo Fijałkowskio laidotuvėmis, kuriame perteikė visuomenės patriotinės egzaltacijos nuotaikas ir augantį nusiteikimą kovoti prieš agresorių. Paskatintas ciklo reprodukcijų populiarumo, 1862 m. dailininkas nupiešė antrą variantą, vadinamą „Varšuva II“. Po metų, paveiktas jį pasiekusių naujienų iš jau sulikimo apimtų, rusų užgrobtų žemių, sukūrė ciklą „Polonia“, kuriame simboliniais paveikslais parodė kovojančios tautos drąsą ir dramą.
Po žlugusio sukilimo dailininkas nusprendė iliustruoti Lietuvoje vykusias kovas, daugiausia vykusias tenykštėse giriose. Išlikę eskizai ir piešiniai, taip pat kūrinių sąrašas, perbrauktas paties Grottgerio ranka, leidžia atsekti šio darbo kūrimo eigą ir jo teminės koncepcijos evoliuciją – nuo simbolinės įvykių, kuriuose dalyvauja kolektyvinis veikėjas, kovojantis miško gilumoje, sintezės iki pasakojimo, kurio pagrindinis veikėjas – sukilime dalyvaujantis Lietuvos girininkas ir kuriame miškas iš dalies netenka savo, kaip subjekto, reikšmės.
Ciklas prasideda kartonu „Giria“, nupieštu 1864 metais. Jis buvo sumanytas kaip prologas pirminiam ciklo variantui, bet nepakeistas paties dailininko buvo įtrauktas į „Lituaniją“. Jame vaizduojamas nepaliestas miškas, kokį aprašė Adomas Mickevičius „Pone Tade“, bet su pakilusia tarp medžių, lėtai sklendžiančia mirties šmėkla – kruvinų įvykių pranaše. Kitame paveiksle – „Ženklas“ – matome sceną, vykstančią girininko namuose. Jis pasirengęs vykti į kovą, bet, belaukdamas signalo, iš nuobodulio besėdėdamas užmigo. Jį žadina žmona, išgirdusi beldimą į langą. Trečiame kartone pavaizduota sukilėlių būrio priesaika, duodama naktį miško aikštelėje. Tai kompoziciškai pakeistas „Maldos prieš mūšį“ variantas iš pirmos ciklo versijos. Pasakojimas apie sukilėlius kulminaciją pasiekia piešinyje „Mūšis“, kuriame pagrindinis veikėjas, kartu su savo draugais, puola nematomą, likusį už kompozicijos kadro, priešą. „Dvasia“ žiūrovą nukelia atgal į girininko trobą, kur žmona gamina švinines kulkas karabinams ir kur jos vyras, kritęs kovoje, grįžta kaip šmėkla. „Vizija“ – tragedijos epilogas. Čia girininko žmona vaizduojama Sibiro kasyklos požemiuose, kai jai apsireiškia Dievo Motina iš Jasna Guros paveikslo.
Grottneris dviejuose paskutiniuose kartonuose aiškiai atitolo nuo pirminio sumanymo, kuriame norėjo pavaizduoti apsuptą lenkų pulką ir sukilėlių mirtį priešų padegtoje girioje. Jie nublanko prieš moterį – kovos ir nelaimės draugę, įasmeninusią sukilusios Lenkijos moterų likimą, kuriai dailininkas suteikė savo sužadėtinės Wandos Monné bruožus.
Cikle „Lituania“, kaip ir ankstesniuose cikluose, nėra tiesioginių sąsajų su sukilimo didvyriais, todėl jis savo iškalba buvo universalus. Šio ciklo paveikslai leido bet kuriai lenkų šeimai, įsitraukusiai į sukilimą, susitapatinti su nupieštų veikėjų likimais.
Šio ciklo kartonai, siejantys romantizmo poetikos elementus – heroizmą, tragizmą, idealizmą ir misticizmą – su realizmu formos, pedantiškai ir be klaidų pavaizduotos piešiniais, nepaprastai išjausta šviesotamsa bei plačia, tapybiška juodos ir baltos spalvų tonų palete, kuriuose vartojama besikeičianti dramaturgija ir nuotaikų gradacija, apeliuojama į jausmus, įtaigūs ir iškalbūs, tapo, kaip ir ankstesni ciklai bei vėliau sukurtas „Karas“, svarbiausiais lenkų patriotinio meno kūriniais. Paveikslai išpopuliarėjo ir plačiai išplito, jų reprodukcijos per nacionalinį gedulą pateko į tūkstančius lenkų namų, įgaudamos pozityvią funkciją, panašiai kaip tuomet nešiojami juodi drabužiai ir geležiniai papuošalai. Jie Grottgeriui pelnė „nacionalinio meno didžiojo sukilėlio“ vardą.
Dailininkui esant gyvam, „Lituania“ eksponuota Lvove, Krokuvoje, aplankė daugybę lenkų aristokratų rūmų ir bajorų dvarų. Išvykęs į Prancūziją, Grottgeris ją rodė 1867 metų pavasarį lenkų išeivijai „Hôtel Lambert“, o prancūzų žiūrovams – Goupile’io galerijoje ir Pasaulinėje parodoje. Visur susilaukė liaupsių, ją gyrė Jeanas Gérôme’as, bet niekas jos nenupirko. Po Grottgerio mirties, 1869 m. ciklą įsigijo Krokuvos dailės mylėtojų draugija (KDMD), kuri dar prieš trejus metus atmetė Grottgerio pasiūlymą eksponuoti kūrinį. 1897 m. ši draugija ciklą perleido miestui mainais už sklypą Stepono aikštėje, skirtą naujo KDMD pastato statybai. 1899 m. Krokuvos miesto taryba padovanojo „Lituaniją“ Krokuvos nacionaliniam muziejui.

Wacława Milewska

Krokuvos nacionalinio muziejaus fotografijos dirbtuvės
/Grottger Artur, Bitwa (z cyklu „Polonia”), heliograwiur (stary zasób), wyd. Salon Malarzy Polskich, MNK IV 29 s.z./ 

Polonia, 1863

Grottgeris „Poloniją“ pradėjo piešti tada, kai sukilimas Lenkijos karalystėje buvo pasiekęs apogėjų. Jis gailėjosi, „kad tik kreidele duota kovoti už Lenkiją“, bet savo, sulikimo dailininko, vaidmenį laikė tarnybos tėvynei forma ir, matydamas, koks populiarus ciklas „Varšuva“, jautė gerai atliekąs savo pareigą. Be to, manė, kad ginkluotas sukilimas ir ankstesni įvykiai, jį padarė tikru tautos dailininku. „O buvo, – sakė jis, – iš ko mokytis dailininkui, tiek narsos, tiek skausmo, šventų ašarų, gedulo, tiek dvasiškai palūžusiųjų mano mylimoje tėvynėje.“
Aštuoniuose kartonuose Grottgeris pavaizdavo atskirus sukilimo etapus – nuo ėmimo į rekrutus, kuris pagreitino sukilimo pradžią, ruošimosi kovai, mūšių iki pralaimėjimo ir visuotinio gedulo. „Gal juose nėra pavaizduota Lenkijos istorija, – rašė Stanisławas Tarnowskis, – bet juose matome visų lenkų šeimų, visų širdžių istoriją, jos skaudžiausias akimirkas.“ Pirmą piešinį, „Lenkijos alegoriją“, dailininkas šiam ciklui priskyrė vėliau, kai buvo leidžiamas jo reprodukcijų albumas. „Polonia“ yra persmelkta romantinio kovos ir atsidavimo etoso, aistringo patriotizmo jausmo. Stilistika, padiktuota turinio, formos realizmui suteikia idealizmo bruožų.
Ciklą įsigijo Vengrijos magnatas Jánosas Pálffy’s, dailininko draugas ir mecenatas. Dabar jis yra Budapešto dailės muziejaus rinkiniuose.

Wacława Milewska

1 rugpjūčio

70-osios Varšuvos sukilimo metinės

C4

Rugpjūčio 1-ąją Lenkijoje minimos Varšuvos sukilimo metinės.

1944 m. per 63 dienas prieš vokiečių okupantus trukusį Varšuvos sukilimą žuvo apie 200 tūkst. žmonių, tarp kurių daugiausia buvo taikių gyventojų.

Sukilime dalyvavo apie 50 tūkstančių žmonių, iš kurių tik 10 % turėjo ginklus. Kovotojams per keturias dienas pavyko užimti didžiąją Varšuvos dalį. Puolimas pavyko tik  penkias dienas, o vėliau sukilėliai perėjo į gynybą, kadangi vokiečiai prieš juos metė 50-tūkstantinę puikiai ginkluotą ir taktiškai parengtą reguliariąją armiją.

Sukilimo dalyviai siekė išvyti nacius iš Varšuvos ir apsaugoti Lenkiją nuo kito totalitarinio režimo – stalinistinio komunizmo. Tačiau, nusileisdami priešui skaičiumi ir ginkluote, sukilėliai, taip ir nesulaukę pagalbos iš Lenkijos sąjungininkų, buvo priversti kapituliuoti.

Numalšinus sukilimą, Lenkijos sostinė Adolfo Hitlerio įsakymu buvo sulyginta su žeme. 1944-ųjų pabaigoje Varšuva skendėjo griuvėsiuose ir gaisruose: kito tokio sugriauto miesto Europoje nebuvo.

Pralaimėjusi Lenkija patyrė ir kitą nelaisvę: 45 metams atsidūrė už geležinės uždangos.

11 lapkričio

Lapkričio 11 d. – Lenkijos Nepriklausomybės diena

11-listopada-krakowskie

Lapkričio 11 d.

Lenkijos Nepriklausomybės diena – tai svarbiausia nacionalinė šventė. 1918 m. lapkričio 11 d. Lenkija po 123 m. nelaisvės atgavo nepriklausomybę.

Fot. www.garnek.pl

31 rugpjūčio

Rugpjūčio 31 d. Lenkijoje – Solidarumo ir laisvės diena

PRL, Lech Walesa na bramie stoczni im. Lenina, po podpisaniu porozumienia, 1980fot. Chris Niedenthal/FORUM

Rugpjūčio 31 d. Lenkijoje – Solidarumo ir laisvės diena. Ja paminimos Rugpjūčio susitarimo metinės.

1980 m. rugpjūčio 31 d. gimė „Solidarumas” („Solidarność”). Mėginimai apibrėžti šį reiškinį rodo, kad jis neatitinka jokių tradicinių klasifikacijų. Vienu metu jis buvo ir revoliucija, ir platus visuomeninis judėjimas, liaudies sukilimas, o tuo pačiu tiesiog profesinė sąjunga. Tačiau vienintelė pasaulio istorijoje, kurioje jos veiklos pakilimo laikotarpiu buvo daugiau nei 9,5 milijono narių iš įvairiausių visuomenės sluoksnių – trečdalis visos 38-milijoninės tautos (neskaičiuojant vaikų ir senolių). „Solidarumas” Lenkijoje tapo garantija, kad bus atnaujinta daugelis šalies gyvenimo sričių, kad bus vykdomos ekonominės reformos, likviduota neteisybė, sutramdyta komunistinio valdžios aparato savivalė, žiniasklaidos priemonėse ir švietimo sistemoje įtvirtinta tiesa, sugrąžintos pilietinės teisės, sugrįžta prie tautos tradicijų.

„Solidarumas” buvo pacifistinis sąjūdis, programiškai atsiribojęs nuo jėgos panaudojimo ir masinių konfliktų organizavimo. Jis veikė visoje šalyje, skatino visuomenės solidarumą, taip pat diegė moralines vertybes viešajame gyvenime. Savo struktūroje paneigęs komunistinės sistemos taisykles, išklibino komunizmo pamatus Lenkijoje, o vėliau – visame buvusiame sovietiniame bloke.

1980 m. Lenkijoje tvyrojo ūkio chaosas. Dėl kylančių kainų, stiprėjančios infliacijos 1980 m. pristigo beveik visų prekių. Kas mėnesį augo visuomeninė įtampa. Mėsos kainų pakėlimas valgyklose ir gamyklų bufetuose 1980 m. liepos 1 d. tapo kibirkštimi parako statinėje.

Svarbiausias buvo visuotinis streikas, vykęs Liubline liepos mėnesį – jame dalyvavo 150 gamyklų ir 50 tūkstančių žmonių, sustojo miesto susisiekimo sistema, geležinkeliai. Vyriausybė nusileido ir liepos 11 d. pasirašė susitarimą su streikų (kurie vadinti prastovomis, kad nenaudoti grėsmingai skambančio žodžio streikas) komitetais. Kartu su socialinėmis nuolaidomis streikininkams buvo garantuotas saugumas ir įsipareigota surengti naujus rinkimus į gamyklų tarybas. Pirmą kartą pokario istorijoje buvo pasirašytas valdžios ir streikuojančių darbininkų susitarimas.

Valdžia stengėsi laikinai nuraminti situaciją naujomis kainomis ir nedideliais atlyginimo pakėlimais. Tokios – „lokalinės“ – iš pradžių buvo ir streiko Gdanske ambicijos, nors politinės nuolaidos Liubline teikė vilties, kad galima žengti dar vieną politinės kovos žingsnį.

Streikas Gdansko laivų statykloje, pavadintoje Lenino vardu, prasidėjo 1980 m. rugpjūčio 14 d. ginant iš darbo atleistą Anną Walentynowicz – darbininkę, kuri kartu su kitais 1978 m. organizavo Laisvąsias profesines sąjungas (Wolne Związki Zawodowe – WZZ). Streiką pradėjo Bogdanas Borusewiczius iš KOR ir WZZ kartu su trimis jaunais laivų gamyklos darbininkais bei 1970 m. streiko organizatoriumi ir nelegalių WZZ nariu, taip pat atliestu iš darbo – Lechu Wałęsa. Kitą dieną prie streikininkų prisijungė kitos laivų gamyklos, uostai ir kitos miesto gamyklos.

Rugpjūčio 16 d. pasiekta kompromiso – taip pat pakėlus atlyginimus ir pažadėjus „priedą“ laivų gamyklos darbininkams; dauguma streiko komiteto narių pripažino, kad tikslo pasiekta, ir paragino darbininkus išeiti iš laivų statyklos. Tik akimirka, ir streikas būtų pasibaigęs be valdžiai pateiktų kokių nors bendro pobūdžio, politinių reikalavimų, kurie būtų suteikę garantijų ir kitoms streikuojančioms gamykloms. Spaudžiant mažesniųjų gamyklų atstovams, kurie atvyko į Laivų statyklą paremti streikininkų, nuspręsta pasilikti Laivų statyklos teritorijoje, skelbiant solidarumo streiką.

Streikas visų labui
Naktį iš rugpjūčio 16 į 17 Laivų statykloje liko mažiau nei tūkstantis streikininkų. Su jais buvo galima lengvai susidoroti, tačiau valdžia nesiryžo imtis jėgos – vėliau tartis būtų buvę gerokai sunkiau.

Tą naktį buvo įsteigtas Tarpcechinis streiko komitetas (Międzyzakładowy Komitet Strajkowy –MKS), kuris parengė 21 postulato sąrašą, kuriame taip pat buvo 7 politiniai reikalavimai. Svarbiausias buvo pirmasis postulatas – noras įkurti nuo partijos nepriklausančias profsąjungas, taip pat – streiko teisės garantavimas, žodžio laisvės laikymasis, politinių kalinių išlaisvinimas, būtinybė imtis veiksmų, galinčių išvesti šalį iš krizės. 21 Gdansko postulatas per keletą dienų tapo maištaujančio, streikų apimto krašto Dekalogu.

Rugpjūčio 18 d. kilo visuotinis streikas Ščecine. Čia taip pat buvo įsteigtas Tarpcechinis streiko komitetas, iškėlęs panašius reikalavimus.

Prie Gdansko MKS kasdien prisijungdavo vis nauji cechai. Rugpjūčio 21 d. jų buvo jau 350. Rugpjūčio pabaigoje streikų banga apėmė Aukštutinę Sileziją; šiame laikotarpyje streikavo daugiau nei 700 tūkstančiai žmonių iš 700 cechų beveik pusėje iš 49 vaivadijų.

Į Gdansko laivų statyklą – šalia daugybės žmonių, remiančių protestą (taip pat žurnalistų, menininkų – tame tarpe iš užsienio) važiavo opoziciškai nusiteikę intelektualai iš nepriklausomos Mokslinių kursų draugijos (Towarzystwo Kursów Naukowych) – jie organizavo ekspertų komisiją, tarp kurios narių buvo ir Tadeuszas Mazowieckis bei Bronisławas Geremekas.

Augo galios ir bendrumo jausmas. Dar niekada iki tol pokarinėje Lenkijoje nebuvo veikiama tokiu mastu ir – svarbiausia – taip solidariai. Streikininkus visą laiką palaikė Laivų statyklą supanti minia – tapusi lyg papildomu saugumo garantu. Prie statyklos žmonės ėjo taip, kaip prieš metus ėjo susitikti su popiežiumi – išreikšdami savo priklausomybę bendruomenei.

Įkvėptas šios vienybės, menininkas Jerzy Janiszewskis suprojektavo „Solidarumo“ ženklelį, kurį atpažįsta visame pasaulyje: „Sumanymas kilo iš tokio vaizdinio: kaip žmonės minioje solidariai vienas kitą remia [...], taip  ir šio žodžio raidės privalo viena kitą remti. Dar pridėjau vėliavą, nes žinojau, jog tai ne atskiros grupės, bet visų reikalas“.

Rugpjūčio 23 d. Gdansko laivų statykloje darbininkai ir valdžios atstovai susitiko akis į akį. Valdantiesiems pokalbiai su streikininkais sukėlė šoką – darbininkai, komunistinės „darbininkų valdžios“ vertinti tik kaip pavaldiniai, tapo jų oponentais.

Bijodami gresiančio streiko plėtimosi, valdžios atstovai nusprendė priimti postulatus: rugpjūčio 30 d. buvo pasirašytas susitarimas Ščecine, rugpjūčio 31  d. – Gdanske, o po trijų dienų – su kalnakasiais Jastžembe. Gdansko susitarimas buvo esminis – atsižvelgiant į reikalavimų svorį ir vėlesnę Gdansko aplinkos įtaką.

Lechas Wałęsa sėkmės akimirką 1980 m. rugpjūčio 31 d.: „Ar pasiekėme viską, ko norėjome, ko troškome, apie ką svajojame? Ne viską, bet visi žinome, kad pasiekėme labai daug. Visa kita taip pat pasieksime, nes turime svarbiausią dalyką: mūsų nepriklausomas profesines sąjungas“.

Tai buvo pirmasis institucinis pasipriešinimas komunistiniame bloke. Pasipriešinta sistemai, kuri atrodė nepajudinama. Protesto mastas išgąsdino Lenkijos valdžią, o taip pat Kremlių – komunistai Maskvoje nesiryžo ginkluotam išpuoliui prieš Lenkiją, nes manė, kad tokie veiksmai gali būti pernelyg rizikingi. Išaiškėjo, kokią didelę galią turi visuomeninis judėjimas „Solidarumas“.