20 spalio

Česlavo Milošo kontinentai F. Chopino muzikiniame salone

Screen shot 2013-03-22 at 1.45.16 PM

Lenkijos institutas Vilniuje, Vilniaus memorialinių muziejų direkcijos

Venclovų namai-muziejus ir Lietuvos dailės muziejus

 

maloniai kviečia į Arkadijaus Gotesmano (perkusija, Lietuva),

Arono Blumo (bosinė gitara, Lenkija) ir

Dominiko Jastrzębskio (klarnetas, Lenkija)

koncertą iš ciklo „Česlavo Milošo kontinentai F. Chopino muzikiniame salone“

š. m. spalio 20 d. (ketvirtadienį) 18.00 val. 

Vilniaus paveikslų galerijoje

Didžioji g. 4

 

Programoje: trijų dalių muzikinis pasakojimas apie poeto  Č. Milošo vaikystę, artėjančios katastrofos nuojautą, tragišką karo metų patirtį, refleksijas emigracijoje ir nuolatinį grįžimą į vietas ir emocijas, susijusias su Vilniumi.

 Tai maždaug 40 min. trukmės šiuolaikinės muzikos ir improvizacijų derinys, stilistiškai artimas  lietuviškai muzikai.

 

Įėjimas nemokamas. Dėmesio! Vietų skaičius ribotas!

 

 

25 spalio

Paroda „Jie atėjo tam, kad pasiliktų. Lenkijos žydai“

Screen shot 2013-03-22 at 2.10.03 PM

Lenkijos institutas Vilniuje
Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centras

maloniai kviečia

į parodos „Jie atėjo tam, kad pasiliktų. Lenkijos žydai“

atidarymą, kuris įvyks

2011 m. spalio 25 d., antradienį, 17.30 val.

Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2)


 
Įėjimas nemokamas

Informacija tel. (85) 2660 680

27 spalio

Romano Rogozińskio fotografijų paroda „Miškas”

Screen shot 2013-03-22 at 3.02.56 PM

2011 m. spalio 27 d. – gruodžio 30 d.
Lenkijos institutas Vilniuje (Didžioji g. 23)
 Romano Rogozińskio fotografijų parodos „Miškas” 

Parodos atidarymas: 2011 m. spalio 27 d. 17 val.

Organizatoriai: Lenkijos institutas Vilniuje, Institucijos „Valstybiniai miškai” Balstogės skyrius, Augustavo urėdijos Miško edukacijos centras


Paroda yra Jungtinių Tautų Organizacijos paskelbtų Tarptautinių miškų metų renginių dalis.

 „Meno laboratorijoje dažnai mažiau reiškia daugiau. Drausmė, susitelkimas ir informacijos perviršio, taip pat ir spalvų, atsisakymas leidžia parodyti svarbiausius bruožus – miško architektūrą, jo struktūrą ir kontrastus, šviesų ir šešėlių žaismą – ir visa tai papasakoti naudojant vieną klasikinę baltos ir juodos spalvų gamą. Nespalvota fotografija, atsisakant spalvų triukšmo ir informacijos perviršio, kliudančių stebėti didelius ir mažus reiškinius, vykstančius miško teatre, mumyse pažadina miegančius ankstesnės patirties, įgautos miške, pasaulius ir netgi simbiozėje su mišku gyvavusių kartų genetinės atminties pėdsakus.
Žiūrėdami į nespalvotą fotografiją aktyvios vaizduotės akimis matome ir eglių spyglių tamsią žalumą, ir rudens lapijos auksines viršūnes, ir sidabrinį šerkšną, ir pilkšvas sutemas, ir net užuodžiame sakų kvapą.
Beje, dabar labai sunku spalvota fotografija parodyti nepakitusius reiškinius. Ji dažniausiai nusideda cheminių supaprastinimų netikrumu, iškraipančiu nepaprastai subtilias gamtos spalvas.” – Andrzej Strumiłło

 

 

Civilizacijos šaknys glūdi gamtoje, kuri suformavo žmonių kultūrą ir darė įtaką visiems meno ir mokslo sritims, o žmogus, gyvenantis harmonijoje su gamta, turi daugiausiai galimybių kurti, atsipalaiduoti ir planuoti laisvą laiką.
JTO visuotinis susirinkimas
1982 10 28

 

Gamta buvo, yra ir bus pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu menininkams ir mums visiems – žmonėms, ieškantiems harmonijos ir ramybės. 
Ryszard Ziembicki „Valstybinių miškų“ Balstogės skyriaus direktorius

29 spalio

HENRYK MIKOŁAJ GÓRECKI – Simfonija Nr. 3 Raudų simfonija sopranui ir simfoniniam orkestrui, op. 26 (Symphony of Sorrowful Songs)

Screen shot 2013-03-22 at 1.39.55 PM

 

2011 m. spalio 29 d., šeštadienis, 19.00

Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžioji salė

Atlikėjai:

LIETUVOS NACIONALINIS SIMFONINIS ORKESTRAS
Bożena Harasimowicz (sopranas, Lenkija)
Geoffrey Douglas Madge(fortepijonas, Australija)
Dirigentas Robertas Šervenikas


Programoje:
Vidmantas Bartulis. Slėnis. Simfonija (premjera) 
Justė Janulytė. Textille 
Iannis Xenakis. Synaphai fortepijonui ir orkestrui
Henryk Mikołaj Górecki. Simfonija Nr. 3 Raudų simfonija sopranui ir simfoniniam orkestrui, op. 36 („Symphony of Sorrowful Songs“)
I. Lento – Sostenuto tranquillo ma cantabile
II. Lento e largo Tranquillissimo
III. Lento – Cantabile semplice
Tradiciškai kiekvieną rudenį šiuolaikinės muzikos išsiilgusius klausytojus suburiantis festivalis „Gaida“, vienas svarbiausių naujosios muzikos forumų Vidurio Europoje, šiemet kviečia į koncertų sales jau dvidešimt pirmą sezoną. Festivalis pasižymi atvirumu visų tradicijų ir visų geografinių platumų muzikai ir patraukia dėmesį intriguojančiais projektais. Viena pagrindinių festivalio partnerių yra Lietuvos nacionalinė filharmonija. Jos kolektyvas – Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras kasmet festivaliui parengia naujas šiuolaikinės muzikos programas. Šių metų „Gaidos“ koncerte LNSO, diriguojamas šiuolaikinės muzikos puoselėtojo maestro Roberto Šerveniko, pristato lietuvių ir užsienio kompozitorių kūrinius.
9 lapkričio

Fotografijų paroda „Miłoszas. Saviškis.“

Screen shot 2013-03-22 at 4.21.53 PM

Wojciecho Prażmowskio fotografijų paroda
„Miłoszas. Saviškis.“

2011 m. lapkričio 9-23 d.
Daugiakultūriame centre Kėdainiuose (Senoji rinka 12)
Parodos atidarymas: 2011 11 09 17 val.

Organizatoriai:
Lenkijos institutas Vilniuje
Kultūros sklaidos centras „Gaude Mater“ Čenstakavoje
Kėdainių krašto muziejus

 Parodą parėmė
Lenkijos Kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija
Čenstakavos savivaldyb

Miłoszas. Saviškis.

Małgorzata Maliborska kalbasi su Wojciechu Prażmowskiu

Małgorzata Maliborska: Pasakojimas turėtų suktis apie Miłoszo vietas, bet pradedame nuo… braškių

 

Wojciech Prażmowski: Prieš pat kelionę į Lietuvą nusipirkau Varšuvoje vengriškų, o Vilniuje, ankstyvą rytmetį Halės turguje Pylimo gatvėje, jų man pardavė „ponas iš Lenkijos“. Vengriškos braškės Varšuvoje, lenkiškos Vilniuje… Tos braškės iš esmės ir pasako viską: apie parodos idėją, nykstančias sienas, apie kultūrų tarpusavio persismelkimą, metrikų ir genealogijų pametimą. Šia paroda noriu įtikinti, kad sąvoka vietinis pabrėžia vietos reikšmę, – kai Miłoszas yra Berklyje, jis yra vietinis, kai Krokuvoje, jis yra vietinis, Lietuvoje jis irgi yra vietinis. Mano parodoje Miłoszas neturi paso, neturi tautybės.

Jis pats dažnai apie tai sako – sykį rašydamas, kad yra lenkų poetas, kitąsyk – kad yra „lietuvis, kuriam neleista būti lietuviu“, o kai kada teigdamas, kad „kalba yra mano motina, ir tiesiogine, ir perkeltine prasme, ir turbūt mano namai, su kuriais klajoju po pasaulį“.

Ne įrašas pase svarbu, svarbiau yra jo poezija, proza, nepaklūstanti ir nepaklusianti laikui, universali, skirta mėgautis – nuo Aliaskos iki Klaipėdos ir Sidnėjaus. Rengdamas parodą labai dažnai, sąmoningai, siekiau unifikuoti fotografinę medžiagą, beveik iki simetriškų sugretinimų, siekdamas parodyti, kad Šipliškės apylinkių kraštovaizdis Lenkijoje panašus į kraštovaizdį prie Kėdainių Lietuvoje, Alno ežero spalva visiškai tokia pati kaip Vilnelės, medžiai Tauriškėse ir Podkomožineke tokie patys. Vietovių dvasia ir kalba…

Pasaulis, kuriame augo būsimasis Nobelio premijos laureatas, buvo daugiakalbis, daugiakultūris, daugiaklasis, pilnas įvairių socialinių ir bendruomeninių derinių. Ar įmanoma prie jo priartėti ir jį suprasti, jei pats poetas manė, kad galima atkurti įvykių datas, bet ne jų dermę su mūsų ir kitų žmonių vidine būsena?

Sekiau paskui Miłoszą, jo pėdomis – gimtuosiuose Šeteniuose jis turėjo kaimyną rusą, kieme Pakalnės gatvėje žaidė su rusakalbiais žydų vaikais Sonka ir Jaška, vėliau – gimnazijoje ir universitete – bičiuliavosi su karaimais, žydais, lenkais, lietuviais, ukrainiečiais ir baltarusiais. Šeteniai, Žygimanto Augusto gimnazija, universitetas, Vilniaus literatai, Varšuvos menininkai, ta gausa kalbų, kultūrų, papročių, tradicijų – viską nušlavė karai ir spalio revoliucija.
Skaityti ir suprasti Miłoszo kūrybą, jo paties likimo vingius – gali būti sunku, jei žvelgiame iš šių dienų perspektyvos. Nieko nepadarysi. Miršta įvykių liudininkai, atmintis tampa efemeriška ir nepatikima, nauja pakeičia sena, kinta vertinimų kriterijai.
Man tai buvo asmenybė, pažymėta dramatiškumo. Kaip mūsų didieji romantikai. Paveikta Adomo Mickevičiaus kerų, ypač jo Baladžių ir romansų. Tautos dainiaus pėdos buvo čia, šalia, Vilniuje. Jeigu Miłoszui tokį įspūdį darė jo poezijos jėga, gal jis irgi norėjo suvaidinti tokį vaidmenį? Poeto su misiją vaidmenį? Atsidavė poezijai, rašymui labiau už viską.

Nors jaunystėje svajojo visai apie ką kita. Galvojo apie žygius „gamtos takais“. Svajonės neišsipildė, tačiau, kaip užsimena, vis tiek „tapo medžiotoju, nors kitokios rūšies“. Jo laimikis „buvo visas regimas pasaulis ir gyvenimas, skirtas mėginimams perteikti jį žodžiais arba veikiau pataikyti į jį žodžiais“. Miłoszas mėgino perteikti pasaulį žodžiais, Tu mėginai perteikti Miłoszą aparato objektyvu?

Ne tik. Yra nuotraukos, bet yra ir objektai, kvaziskulptūros. Iš vietų, kuriose lankiausi, parsivežiau ir… dvidešimt penkis mėgintuvėlius. Juose – žemė iš poeto kiemo Vilniuje, Pakalnės gatvėje, iš Apytalaukio, kur rusiškai buvo įrašyti duomenys apie jo gimimą, iš Užupio, Literatų skersgatvio, bazilijonų vienuolyno, iš jam svarbios Krasnogrūdos. Mėgintuvėliuose yra vandens iš Juodosios Ančios, Nemuno, Vilnelės, Neries, mylimos „mažos juodos upės“ Nevėžio, prie kurio praleido vaikystę. Juose taip pat yra oro iš Šetenių, Vilniaus, Vygrių. Alchemija. Iliustracija to, kas suformavo Miłoszą, kas nulėmė jo jautrumą, jausmingumą. Žemė, kuri pagimdė žalumą prie Nevėžio, oras, kuriame debesys plaukia taip, o ne kitaip išsirikiavę virš Trakiškių arba Verkių. Po daugelio metų, gyvenimo pabaigoje lankydamasis Suvalkų krašte bei Lietuvoje sakė, kad jei ne šita gamta ir šitos vietos, nebūtų buvę tos poezijos. O ir man, asmeniškai, ratas apsisuko, nes prisiminiau, kaip 1999 metais nuvažiavau prie Naručio ežero, savo Mamos ir Tėvo susitikimo šioje vietoje šešiasdešimtųjų metinių proga. Ten nieko nebelikę. Ir vienintelė relikvija, kurią iš ten pasiėmiau, buvo smėlis ir vanduo iš ežero – parsivežiau, prisipažįstu, be gilesnės prasmės ir tikslo, daugelį metų jie išstovėjo mano knygų spintelėje ir šimtus kartų esu į juos žvelgęs. Ir tik dabar jie įgavo prasmę, prisilietus prie Miłoszo…
Biografijos: Miłoszo, mano Motinos, Tėvo, dramatiškos ir sudėtingos. O aplinkui tokie debesys, kraštovaizdžiai, oras. Tarp to, kas patvaru, ir to, kas trunka akimirką, vyksta gyvenimas…

O tu perkeldavai tai į fotografinius vaizdus…

Taip būna kiekvieną kartą, tačiau šįsyk viskas vyko ypatingai. Kai susiduri su iššūkiu: „fotografinis Miłoszas“ ir skelbies tą iššūkį priimąs, tuomet ateina tas fantastinis momentas, kai viena persikūnija į kita: mintis, idėja – į vaizdą. Reikėjo sukurti koncepciją, paimti į rankas Miłoszą dar kartą, reikėjo, be to, perskaityti tai, kas parašyta apie jį, papildyti žinias. Skaičiau daug – daugelį mėnesių buvau pasinėręs į skaitymą, ir šitaip gimdavo nuotraukos. Meluočiau sakydamas, kad perskaičiau viską, tikrai ne, tačiau tikrai nemažai – ir bemat rasdavosi vaizdai, kvapai, skoniai, visa gama pojūčių, net labai intymių.
Jei poetas po daugelio metų pasakoja apie savo pirmąjį „baisų susižavėjimą“ mažąja pussesere (jam tada buvo aštuoneri!), vadinasi, anoji akimirką paliko Miłoszui tvarų pėdsaką, buvo nepaprasta ir yra pritvinkusi tiesos. Taigi ir aš stengiuosi perteikti tikrovę. Todėl sėdu į automobilį, važiuoju tūkstantį du šimtus kilometrų į dvarą Suriškėse (Sirutiškyje?), kad atrasčiau (vargais negalais!) tos vietovės likučius. Šios nuotraukos nėra pribloškiamos, jose nėra akinamų efektų, jas veikiau būtų galima priskirti prie dokumentinės fotografijos iš ciklo: čia buvau, mačiau. Tačiau fotografavau apimtas didžiulio jaudulio! Nes priartėjau, padariau atradimą pats sau, suradau patvirtinimą. Prisiliečiau prie Tiesos. Ir taip būdavo bemaž kiekvieną sykį…

Pradėjai nuo vietų, kurios būsimam Nobelio premijos laureatui buvo artimiausios, iš pradžių Suvalkų krašte, o paskui – kaip pats poetas pripažindavęs – perdėm provincialiame Vilniuje, iš kurio norėjo bėgti ir kurio žavesį įvertino tik emigracijoje?

Taip. Būtent nuo Pakalnės gatvės Nr. 5, pirmame aukšte, kur poetas „kreivai augo bjauriame bute su fikusu“. Įsivaizdavau jį išeinantį ryte į mokyklą. Sekiau jam įkandin Jasinskio, Uosto, Boufalo Kalno gatve iki sankryžos su Mažąja Pohulianka. Paskui grįždavau drauge su juo, kad pajusčiau, kaip viskas iš tikrųjų buvo. O besilankydamas Vilniuje trečią kartą, jo maršrutą iš namų į mokyklą pakoregavau – pasinaudojau trumpesniu keliu per kalną, nes pamaniau sau, kad tik „lepūnėlis“ eitų gatvės nužymėtu keliu, o ne nenuorama, niurzglys ir amžinai nutaisęs „nepadorią grimasą“ Miłoszas; beje, jis pats rašo, kad į gimnaziją visada įpuldavo „uždusęs“. Panašiu būdu atkūriau jo maršrutą iš bendrabučio Boufalo Kalno gatvėje Nr. 4 (kai kurie šaltiniai nurodo Nr. 5; tiesą sakant, tokių netikslumų aptikau nemažai) į universitetą, eidavau „paskui jį“ iki Literatų skersgatvio arba į Arsenalo g. Nr. 6, iš kur jis visam laikui išvyko iš Vilniaus, kirsdamas žaliąją sieną, bėgdamas į Lenkiją. Ir aš išvykau jam pavymui.

Taigi tikras tyrimas? Kelionių vadovai, žemėlapiai, miestų planai, seni, nauji, lenkiški, lietuviški, ieškojimas, tikrinimas, lyginimas. Ir klajojimas nuolaidžiomis gatvėmis po Vilnių, „miestą, kur debesys panašūs į baroko architektūrą, o baroko architektūra – į tirštus debesis“?

Klajojau, tačiau ne debesis ganydamas. Reikėjo surasti vietą Liejyklos (tuometinė Ludwisarska) gatvėje, kur juodu su Stanislovu Stoma iš balkono stebėdavo Žygimanto Augusto gimnazijos profesorius ir diskutuodavo, reikėjo surasti Rudnickio kavinę, kur susitikdavo literatai, įkišti nosį į Bonifratrų bažnyčią, pasėdėti joje, suprasti, kodėl taip ją mėgęs. Įsivaizduoti pusnuogį Gałczyńskį Užupyje, skaitantį Horacijų, kaip jį andai aplanko lenkų radijo darbuotojas – „tarnautojas Miłoszas“ – patikrinti, kodėl tasai nevaikštąs į darbą… Reikėjo taip pat vaizduotės akimis pamatyti prieškario Vokiečių gatvėje Miłoszui pažįstamą ponią Sorą Klok, kaip ji korsetų parduotuvėje diriguoja daugybei pardavėjų. Šiandien toje vietoje yra „Jackpot“, „Part TWO“, „Jaeger“ arba kokia kita parduotuvė. Vargšė ponia Klok… Koks likimas ją ištiko, nesunku atspėti, juk beveik visi žydų rajono gyventojai žuvo nuo hitlerininkų rankų Paneriuose prie Vilniaus.
Išlupau akmenį iš Vokiečių gatvės grindinio ir akyse atgijo Miłoszas, taip pat toji moteris, Miłoszo dėka. Tai irgi yra mano fotografavimo esmė: keliauti paskui Miłoszo mintį arba fiziškai Miłoszo pėdom – gatvėmis, užeigomis, skersgatviais, nes susidariau įspūdį, kad dažnai, ir būtent Miłoszo dėka, tampu lyg kokiu depozitarijumi, saugančiu netvarias akimirkas, praeities potyrius, žmones, tokius kaip minėtoji Sora Klok.

Tau pavyko atgaivinti daugel vietų, žmonių, įvykių, istoriją. O kaip apskritai kilo sumanymas keliauti Miłoszo pėdomis?

Galima sakyti, kad taip pratęsiau ZNAJ, t. y. Miłoszo ir jo draugų Zmarnowanej Niedzieli Ani Jednej (nė vieno sekmadienio veltui). Mintis kilo prieš dvejus metus, dalyvaujant mano studentų parodoje Suvalkuose; kviečiau juos tada paplaukioti baidarėmis Juodojoje Ančioje, aplankyti Punską per atlaidus, Nobelio premijos laureatui skirtą simpoziumą Seinų Baltojoje sinagogoje. Tačiau niekas nepanoro pasinaudoti proga, išskyrus… mane. Toks po aštuoniasdešimties metų yra ZNAJ… Pasidariau iš to didelę šventę ir kaip tik ten pradėjau eksperimentuoti su neryškiu, drumstu fotografiniu vaizdu, kuris, manau, vėliau pasitvirtino, nes savaip jungia praėjusį laiką su dabartimi.

Tavo fotografinis Miłoszo ieškojimas tai dvi šalys, dešimtys miestų, gyvenviečių – ir Lenkijoje, ir Lietuvoje…

…Babonys, Vygriai, Rakelija, Burbiškiai, Alnukai, Šaltėnai, Vidugiriai, Krasnogrūda, Kreivėnai, Beceilai, Šeteniai, Apytalaukis, Kėdainiai, Kaunas, Marijampolė, Trakai, bet visų pirma Vilnius… Vivulskio gatvė, Bernardinų skersgatvis, Barboros Radvilaitės (Królewska), Mickevičiaus, Malūnų, Kražių (Pańska), Žygimantų, Bokšto, Didžioji, Pylimo, Pilies, Trakų, Dominikonų…

Ir gimė Miłoszas. Vietinis. Prisilietei prie vietų, kuriose jo būta. Ar pavyko tau „prisiliesti prie“ Miłoszo?

Taip, manau, kad taip. Trys tūkstančiai nuotraukų, šeši tūkstančiai kilometrų, pravažiuotų „pas Miłoszą“. Ir dar tūkstantis, po kelių dienų. Šiaip patikrinti, dėlei vienos nuotraukos Verkiuose. Kad viskas, ką suplanavau, sugalvojau, išsvajojau, sudėliojau Miłoszui, apie Miłoszą – taptų kūnu. Iki galo, iki pavargimo. Jei įvyktų kitaip, jausčiausi kaltas, prieš Meistrą, prieš save. Tas „išsekimas“ įkvepia, suteikia jėgų, jis būtinas kitam kartui. Taigi dar viena nuotrauka. Paskui pasivaikščiojimas nuo Miłoszo Literatų skersgatvio iki Švento Mykolo, kur vaikystę ir jaunystę praleido mano Mama. Visai čia pat. Gal šimtas metrų. Ji buvo šešiolikos, kai poeto tenai gyventa. Ar buvo juodu susitikę, prasilenkę gatvėje, pažvelgę vienas į kitą?
Eikš, prašau, eime ten drauge…

Vilnius, Varšuva,

10 lapkričio

Lenkų filmai Scanoramoje

Screen shot 2013-03-22 at 1.34.11 PM

Lapkričio 10-20 d., Vilniaus kino teatrai „Forum Cinemas Vingis“ ir „Pasaka“

Europos šalių Kino forumo „Scanorama” programoje bus rodomi lenkiški filmai „Savižudžių kambarys“ ir „Linčo teismas“.

 

„Savižudžių kambarys” (Sala Samobójców, rež. Jan Komasa, 2011, 110‘).

-Lapkričio 16 d., 15.00 val., kino centre „Forum Cinemas Vingis“, I salėje

Dėmesio – akcija! Moksleiviams bilietas į šį seansą kainuos tik 8 Lt.  Mokytojas su 12 arba daugiau moksleivių grupe galės žiūrėti filmą nemokamai

-Lapkričio 19 d., 21.00 val., kino centre „Skalvija“ 

Dominykui iki baigiamųjų egzaminų liko vos šimtas dienų. Jis turi draugų, dėmesį jam rodo gražiausia klasės mergina, o darbuose prapuolusi motina ir paranojiškas politiko karjeros siekiantis tėvas viliasi, kad sūnus baigs mokyklą aukščiausiais pažymiais, sieks prestižinių studijų, karjeros, ves… Pažemintas bendraklasio ir internete išjuoktas bendraamžių, paauglys iš nevilties atsisako lankyti mokyklą. Internete jis sutinka Silviją ir per ją suranda „Savižudžių kambarį“ – pokalbių svetainę, kurioje lankosi visuomenėje nepritampantys ir nuo gyvenimo pavargę žmonės. Čia gali būti, koks nori, plūsti išorinės tikrovės veidmainystę. Čia kiekvienas puikiai supranta tavo norą nebegyventi, išnykti. Pamažu virtualus pasaulis nustelbia tikrąjį ir Dominykas nebepajėgia atskirti, kur jo paties norai, o kur gudrus ir pražūtingas paslaptingosios Silvijos žaidimas.

 

„Linčo teismas”  (Lincz, rež. Krzysztof Łukaszewicz, 2010, 81‘)

-Lapkričio 11 d., 22 val., kino centre „Pasaka“

-Lapkričio 14 d., 19.30 val., kino centre „Pasaka“

Lenkijos kaime vasara, tačiau idile čia nekvepia. Policija randa šešiasdešimtmečio vyro lavoną, prasideda tyrimas dėl žiaurios žmogžudystės. Šeši apkaltinti vyrai tvirtina tik primušę Zaraneką, mat užkietėjęs nusikaltėlis ilgai nedavė kaimui gyventi, plėšė ir žiauriai smurtavo. Vyrams gresia kalėjimas net neįrodžius kaltumo. Jų šeimos ir vieninga bendruomenė stoja jų ginti, įsikiša valstybinės institucijos ir žiniasklaida. Verdant ambicijų kovai, žmonių likimai ir laisvė nuvertėja. Ilgainiui svarbiausia pasidaro rasti atpirkimo ožį. Šis įtampos kupinas filmas pagrįstas tikrais vieno Mozūrijos kaimo įvykiais.

10 lapkričio

Alicjos Paleta-Bugaj (fortepijonas, Lenkija) koncertas

Screen shot 2013-03-22 at 1.32.40 PM

Lenkijos institutas Vilniuje, Lietuvos muzikos ir teatro akademija ir Lietuvos dailės muziejus

 

maloniai kviečia į Alicjos Paleta-Bugaj (fortepijonas, Lenkija)

koncertą iš ciklo 

 „Česlavo Milošo kontinentai F. Chopino muzikiniame salone“

š. m. lapkričio 10 d. (ketvirtadienį) 18.00 val.

 

Vilniaus paveikslų galerijoje

Didžioji g. 4

 

 Įėjimas nemokamas

 

Dėmesio! Vietų skaičius ribotas!

 

Prof. Alicja Paleta Bugaj baigė fortepijono studijas F. Chopino muzikos akademijoje Varšuvoje, prof. J. Ekiero klasėje ir tapo šio žymaus pedagogo asistente. Gavusi Kościuszkos draugijos stipendiją, studijavo fortepijono pedagogiką Julliard School of Music Niujorke ir South University of California Kalifornijoje. 1998 metais įgijo profesorės laipsnį. Šiuo metu vadovauja Varšuvos F. Chopino muzikos universiteto Fortepijono katedrai. Dažnai kviečiama vesti meistriškumo pamokas Lenkijoje ir užsienyje bei dalyvauti tarptautinių konkursų ir perklausų vertinimo komisijose. Aktyviai koncertuoja solo ir kaip kamerinės muzikos atlikėja Europoje ir JAV.

10 lapkričio

Piotro Kłoseko fotografijų paroda "Vavelis"

Screen shot 2013-03-22 at 1.42.20 PM

Minint Lenkijos Respublikos nepriklausomybės dieną

Lenkijos institutas Vilniuje
Vilniaus universiteto biblioteka

maloniai kviečia
į Piotro Kłoseko fotografijų parodos „Vavelis“
atidarymą ir susitikimą su autoriumi

2011 m. lapkričio 10 d., 16 val.
Vilniaus universiteto bibliotekoje, Universiteto g. 3

Taip pat programoje: parodos katalogo

„Lietuva ir Lenkija bendroje valstybėje“ pristatymas,
filmo „Vavelis: žinomas ir nežinomas“
(anglų k., 26 min.) peržiūra.

Paroda veiks iki 2011 m. gruodžio 10 d.

* * *

Po parodos atidarymo,

2011 m. lapkričio 10 d. 18 val.,
kviečiame į lenkų klasikinės muzikos koncertą
Vilniaus paveikslų galerijoje, Didžioji g. 4

Koncertuos Alicja Paleta-Bugaj (fortepijonas, Lenkija)

Programoje: F. Chopino ir K. Szymanowskio kūriniai

Koncerto rengėjai: Lenkijos institutas Vilniuje ir Lietuvos dailės muziejus

Piotro Kłoseko Vavelio vaizdų fotografijų paroda atsirado, rengiant albumą „Vavelis“. Žinomas ir vertinamas plačių meninių interesų fotografas du metus įvairiais metų laikais ir paros metu stebėjo reikšmingiausią ir gražiausią Lenkijos vietą. Stebėjimų rezultatas – ypatingo estetinio skonio, nepakartojamos, Vavelio paminklų išskirtinumą, jų grožį ir poetinę aurą įmažinančios nuotraukos, atskleidžiančios naujus Vavelio pavidalus, pabrėžiančios istorinį šios vietovės didingumą ir pastatų architektūrinį monumentalumą, o taip pat perteikiančios atokesnių kampelių žavesį, skleidžiančios romantišką nuotaiką, o tuo pat metu keliančios džiugią nuostabą.
Prof. Kazimierz Kuczman – Karališkoji Vavelio pilis

Kitoks Vavelis
Vavelis – viena iš turistinių Lenkijos žemėlapio įžymybių. Kiekvienas žino: Zygmunto varpas, koplyčia, kesoniniai perdengimai. Tad kodėl verta žvalgytis po Vavelį pro Piotro Kłoseko objektyvą? Todėl, kad pamatytume pilį ir katedrą įvairiausiais apdarais – lyg jie ruoštųsi šventei. Iš tikrųjų Kłosekas yra garsus džiazo fotografas, tačiau čia labiau juntama klasikinė muzika. Išrikiuoti lyg partitūroje, nuotraukų motyvai kuria variacijų, kontrapunktų ir reprizų įspūdį. Kai kurie vaizdai nusipelno vadinami scherzo – tai šmaikščios ar impresinės refleksijos Vavelio tema. Žinojau, kad Vavelis yra fotogeniškas – tačiau kad toks fotogeniškas – nežinojau.
Filip Łobodziński, Newsweek Polska, Nr. 23, 2010-06-06

Sučiupti Vavelį
Pirmą kartą per kelis dešimtmečius leista fotografui nekliudomam apžiūrėti visus Vavelio kalvos kampelius. Piotras Kłosekas mėnesius klaidžiojo po Lenkijos dvasinę širdį, o jo darbo rezultatas – neseniai leidyklos Bosz išleistas albumas. Kłosekas kviečia mus į kelionę po svarbiausias, daugeliui žmonių pažystamas vietas – tokias kaip karališkieji apartamentai, katedros koplyčios, ir tokias, kuriose jis atveria paprastiems mirtingiesiems neprieinamus lobius. Vaizdus lydi įtaigūs tokių žinovų kaip profesorius, Vavelio direktoriaus pavaduotojas Jerzy T. Petrus ir Dr. Kazimierzas Kuczmanas, tekstai. Kłosekui nepavyko atrasti garsiosios kriptos, kurioje kasmet susirenka Lenkijos karalių vėlės, tačiau galime būti tikri, kad tie monarchai įvertintų jo nepaprastą darbą.
Nick Hodge, www.cracowpost.com, 2010-06-06

„Kartu su ponu Kazimieru Kuczmanu vartydami fotografijas ne kartą pagalvodavome, kad taip gerai mums žinomos vietos staiga atskleidžia prieš mūsų akis visiškai nepažįstamus Vavelio pavidalus. Šis albumas rodo kalvą, katedrą, pilį visais keturiais metų laikais ir skirtingu paros metu. Laimei, šiose nuotraukose pavyko įamžinti šios ypatingos vietos dvasią“, – antradienį spaudos konferencijos metu sakė Vavelio karališkosios pilies direktoriaus pavaduotojas ir albumo bendraautoris Jerzy Petrus. Albume – įvairūs Vavelio vaizdai, kartais nufotografuoti iš atokesnių vietovių, iš arti rodomi pilies masyvai, atskiri bokštai, sienų fragmentai, Vavelio skersgatviai bei interjerai, architektūrinės detalės ir muziejiniai eksponatai. Nuotraukos yra labiau užfiksuoti įspūdžiai nei dokumentai; jose Vavelis rodomas su įvairiais šviesos ir atmosferos efektais ir iš daugelio kartais stulbinančių perspektyvų“.
(PAP), 2010-05-11
http://www.polskieradio.pl/historia/wiadomosci/artykul161127_wawel.html

18 lapkričio

Paroda „Pridėtinė vertė. Pasaulinis dizainas iš Lenkijos“

Screen shot 2013-03-22 at 1.35.58 PM

Šiuolaikinio lenkų dizaino paroda
Pridėtinė vertė.
Pasaulinis dizainas iš Lenkijos
Vilniuje

  2011 m. lapkričio 18 d. – gruodžio 10 d.
Parodos atidarymas: 2011 m. lapkričio 17 d. 17 val.
Vilniaus dailės akademijos Ekspozicijų salės „Titanikas“
Maironio g. 3, Vilnius

Parodą surengė Pramoninio dizaino institutas (Varšuva)
www.iwp.com.pl

Partneriai:
Lenkijos institutas Vilniuje
Vilniaus dailės akademija

 

Lenkų dizaino potencialas ir įvairovė
Parodoje „Pridėtinė vertė. Pasaulinis dizainas iš Lenkijos” eksponuojama keturiasdešimt objektų, sukurtų ir pagamintų Lenkijoje per pastaruosius penkerius metus. Jais stengiamės parodyti lenkų dizaino potencialą ir įvairovę, jo pramoninį kontekstą ir galimybes. Pristatome ir patyrusių projektuotojų komandų, ir jaunų dizainerių ar net studentų darbus.
Eksponatai suskirstyti į septynias grupes: estetika, tautiškumas, ergonomika, universalus projektavimas, naujos technologijos, pramonės potencialas, paslaugos.
Jos atspindi stipriąsias lenkų dizaino puses, dėl kurių – esame įsitikinę – lenkų produktai gali sėkmingai konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Parodoje, be kitų, eksponuojamas lėktuvo, jachtos modelis, šviestuvai, ekologiška indų plautuvė su uždara vandens apytaka, aplikacijos „iPhonams“.
P
aslaugos – suvokimas, kad jas taip pat būtina projektuoti – tai pasaulinė tendencija.
Pramoninio dizaino institutas – lenkų pionierius šiame rinkos sektoriuje. Pristatome ir reklamuojame gerai suprojektuotas paslaugas, nes jų laukia didi ateitis. Pasaulyje ir Lenkijoje.

Lenkų įnašas į pasaulinį dizainą
Ši paroda – tai tarsi bandymas įvertinti lenkų galimybes prasibrauti su savo produktais į pasaulinę rinką, įsitvirtinti šiuolaikinėje sąmonėje. Mums nesvetima svajoti apie tai, kad lenkų dizainas turėtų savo ikonas, kad jos būtų tapatinamos su lenkiškumu taip, kaip didžiųjų skandinavų, italų ar amerikiečių kūrėjų projektai siejami su jų tautiškumu. Tuo pačiu norėtųsi, kad didžiausia lenkų projektų vertė būtų jų pasaulinė kokybė. Džiugu, kad mūsų vidinė 40-milijoninė rinka užtikrina gerų produktų pardavimus ir raidą. Didžiuojamės, jog Lenkijos baldų pramonė pagal eksporto apimtis užima ketvirtą vietą pasaulyje, o lenkų programuotojai kuria aplikacijas mobiliesiems telefonams, kuriais naudojasi milijonai vartotojų.
Judame pirmyn, mūsų produktai tampa vis geresni, o į pasaulinį dizainą įnešame naujų vertybių: šviežią požiūrį, nestandartinius sprendimus ir tai, kas būdinga neramiai lenkiškai „romantinei dvasiai“ – inovatyvumą – didžiausią vertybę šiuolaikiniame pasaulyje. Yra ir dar viena svarbi savybė: lenkų dizainas, nežiūrint santvarkų kaitos, yra demokratiškas, nes, – kaip sakė Pramoninio dizaino instituto įkūrėja ir globėja prof. Wanda Telakowska, -projektuotojo misija yra kurti „grožį visų kasdienai“.

Trečiąkart
Pirmą kartą paroda eksponuota Pramoninio dizaino institute 2009 m. vasarą. Vėliau reprezentavo Lenkiją parodoje Expo 2010 Šanchajuje. Vilnius, į kurį paroda atkeliauja atnaujinta, – tai trečioji ekspozicijos vieta ir pirmasis šiuolaikinio lenkų dizaino pristatymas Lietuvoje.

 

Organizatorius
Pramoninio dizaino institutas
Świętojerska 5/7, 00-236 Varšuva
www.iwp.com.pl

 Kuratorė Katarzyna Rzehak, PDI Reklamos skyriaus direktorė
Parodos globėja Beata Bochińska, PDI direktorė
Komisarė Kaja Kobylańska, PDI

Paroda surengta vykdant projektą „Sukurk savo pelną“ (Zaprojektój Swój Zysk). Projektas iš dalies finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo lėšomis pagal „Inovacijų ekonomikos“ programą.

 

Štai keli produktai, kurie bus eksponuojami parodoje:

SOFA CHOPIN
Projektas
Tomasz Rygalik
Gamintojas Comforty
Rinkoje nuo 2011 m.
Baldą sudaro fotelis ir šezlongas, kurie stipriais magnetais gali būti sujungiami į sofą. Pavadini­mas radosi dėl asimetrinės for­mos, primenančios fortepijoną, Varšuvos Lazienkų parke esantį Chopino paminklą ir charakteringą šio kompozitoriaus šukuoseną, – aiškina projekto autorius.

DVIRATIS
Projektas
Jarosław Baranowski|
Gamintojas Akcelerator Maciej Jakubiec
Rinkoje nuo 2010 m.
Projekto pagrindinis tikslas buvo pritaikyti dviratį lenktynininkui, siekti geriausių rezultatų. Bendradarbiaujant su sportininkais buvo pasirinkta pozicija gulomis, kurioje orga­nizmas funkcionuoja efektyviau­siai ir kuri yra aerodinamiškiausia važiuojant didžiausiu greičiu. Prie tokio „luito“ buvo pritaikyta anglies pluošto konstrukcija – nepa­prastai patvari ir lengva, priderinti techniniai spren­dimai ir dizainas. Šiuo atveju jie buvo papildomi privalumai.

ŠILDYTUVAS CESTA
Projektas
Ewa Maria Sendecka, Kristian Larsen
Gamintojas Terma Technologie
Prototipas
Įdomi forma – vamzdeliai išlankstyti kaip pintinė. Taip šildytuvas tampa dekoro elementu ir padeda praktiškai spręsti rankšluosčių džiovinimo problemas – jų nereikia kabinti, pakanka įmesti į „pintinę“, kur jie išdžius greitai ir gerai.

 

24 lapkričio

Konferencija „Tarp tradicijų ir naujovių: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XVIII amžiuje“

Lapkričio 24-25 d., 9 val., Lietuvos istorijos institutas (Kražių g. 5, Vilnius) 

Tarptautinė mokslinė konferencija „Tarp tradicijų ir naujovių: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XVIII amžiuje“ skiriama 220-osioms Gegužės 3 d. konstitucijos metinėms.

Tarptautinės mokslinės konferencijos tikslas – bendrai diskusijai sutelkus žymiausius XVIII a. istorijos tyrinėtojus iš Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Rusijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir kitų šalių, išanalizuoti pokyčius valstybėje ir visuomenėje, vedusius į Ketverių metų seimo reformas ir Gegužės 3 d. konstituciją, aptarti tradicijų ir naujovių santykį politinėje, socialinėje bei kultūros sferose. Įvertinus istoriografijoje dominuojančius požiūrius ir naujausių tyrimų rezultatus bus siekiama atsakyti į klausimą kiek Lietuvos ir visos Abiejų Tautų Respublikos visuomenė buvo subrendusi priimti Apšvietos epochos nešamas valstybės ir visuomenės modernizavimo idėjas, kiek ir kokiose srityse ji išliko tradicinių normų ir tradicinių veikimo formų rėmuose.

Įėjimas nemokamas

 

Konferencijos programa