13 birželio

Paroda „Rasos. Vilniaus nekropolija“ Kultūros naktyje Vilniuje

_dsc7885-6-220_auto_1400x800

Paroda „Rasos. Vilniaus nekropolija“ Kultūros naktyje Vilniuje

Birželio 14 d. – liepos 22 d., K. Sirvydo skveras Vilniuje

Lenkijos nacionalinio kultūros paveldo užsienyje instituto „Polonika“ parengta paroda yra skirta Vilniaus Rasų kapinėms. Šios vaizdingai pasklidusios tarp senais medžiais apaugusių kalvų kapinės laikomos pačiomis vertingiausiomis iš visų Vilniaus kapinių. Nenusakomos istorinės reikšmės vieta, kur palaidota daug žinomų asmenų, nemažiau svarbi ir meniniu požiūriu, dėl čia esančių ypatingų kapinių meno ir architektūros objektų. Šios kapinės svarbus nepriklausomos Lietuvos šiuolaikinio paveldo bei tapatybės elementas, o taip pat svarbi lenkų kultūros paveldo esančio užsienyje dalis. Jau daugelį metų kapines globoja Senųjų Rasų kapinių priežiūros visuomeninis komitetas, kuris lėšas savo veiklai kaupia rinkdamas visuomenines bei privačių asmenų aukas, taip pat bendradarbiavimo su Lenkijos nevyriausybinėmis organizacijomis, kurios vykdo restauravimo darbus bei Lenkijos Nacionalinio kultūros ir paveldo ministerijos dotacijų dėka.
Ši paroda yra 2013-2018 metais vykdytų Rasų kapinių dokumentacijos tvarkymo darbų rezultatas. Darbus, kurie buvo finansuojami pagaI Nacionalinę humanistikos vystymo programą atliko Varšuvos Stefano Wyszyńskio universiteto Meno istorijos institutas kartu su Lietuvos edukologijos universitetu. Parodos nuotraukų autoriai Norbert Piwowarczyk i Piotr Jamski (Lenkija). Vienas iš atliktų darbų yra antkapinių paminklų internetinis katalogas: cmentarznarossie.sztuka.edu.pl. Paroda įtraukta į „Kultūros nakties“ renginių programą. Paroda parengta lenkų, lietuvių ir anglų kalba.

Organizatoriai: Lenkijos nacionalinis kultūros paveldo užsienyje institutas „Polonika“, Lenkijos Respublikos ambasada, Lenkijos institutas Vilniuje, „Kultūros naktis“

6 liepos

Paroda „Liublinas – Lietuvos ir Lenkijos unijos miestas“

UniaLubelska

Paroda „Liublinas – Lietuvos ir Lenkijos unijos miestas“

Liepos 6 d. – lapkričio 24 d., Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai (Katedros a. 4, Vilnius)
Parodos atidarymas: liepos 6 d. 19 val. (įėjimas su kvietimais)

2019 m. sukanka 450 metų, kai buvo sudaryta Liublino unija, sukūrusi unikalią Europoje valstybę – Abiejų Tautų Respubliką. Tai esminis įvykis Lietuvos valstybingumo raidoje. 1569 m. pasirašyta sutartis pakeitė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės santykius, sukūrė dviejų valstybių konfederaciją, tačiau nepanaikino jų abiejų valstybingumo ženklų ir svarbiausių to meto visuomenės politinio tapatumo atributų. Šis istorinę reikšmę turintis susitarimas yra gyvybinga lietuvių ir lenkų tautas siejanti tradicija, neišsemiama diskusijų versmė istorikams ir įkvėpimo šaltinis menininkams. Liublino unijos 450 metų sukakties proga Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir Liublino muziejus (Lenkija) kartu su partneriais – Lenkijos institutu bei Lenkijos ambasada Vilniuje rengia tarptautinę parodą, kurioje bus eksponuojamas įspūdingas, savo matmenimis, menine įtaiga, simbolinėmis prasmėmis ir pavaizduotų istorinių personažų gausa išsiskiriantis garsaus lenkų dailininko Jano Mateikos (Jan Matejko, 1838–1893) paveikslas „Liublino unija“. Ši istorinė drobė, nutapyta 1869 m., minint Liublino unijos 300 metų jubiliejų, įtaigiai atskleidžia su minimu įvykiu susijusias nuotaikas ir istorinį kontekstą. Monumentaliame paveiksle vaizduojamas baigiamasis Liublino seimo etapas – unijos priesaika renesansinėje Liublino pilies menėje. Ypatingas dėmesys sutelktas į Lenkijos karalių ir Lietuvos didįjį kunigaikštį Žygimantą Augustą (1544/1548–1572), unijos iniciatorių ir rėmėją. J. Mateikos paveiksle meistriškai atskleidžiami istorinės savimonės ir tapatybės akcentai, aktualūs ir reikšmingi iki šių dienų. Iki Antrojo pasaulinio karo paveikslas „Liublino unija“ buvo saugomas Lvovo Liubomirskių muziejuje (Ukraina), karo metais išvežtas į Visničių, vėliau – į Žemutinę Sileziją (Lenkija). 1945 m. kūrinys perkeltas į Varšuvos nacionalinį muziejų, o nuo 1957 m. nuolat eksponuojamas Liublino muziejuje. 2009-aisiais, minint Liublino unijos 440 metų sukaktį, šis paveikslas, kaip svarbus parodos „Liublino unija ir jos epocha Jano Mateikos kūryboje“ akcentas, kartu su kitais garsaus lenkų dailininko darbais buvo rodomas Vilniaus Taikomosios dailės muziejuje. 1999 m. didelio vilniečių ir Lietuvos sostinės svečių dėmesio sulaukė kita Taikomosios dailės muziejuje eksponuota monumentali J. Mateikos drobė „Žalgirio mūšis“. Kartu su vienu žymiausių Jano Mateikos paveikslų Vilniaus parodoje bus rodomos šešios dešimtys XVII–XX a. istorinės tematikos meno kūrinių, plačiau pristatančių Liublino miestą, garsų tiek 1569 m. liepos 1 d. pasirašyta Lietuvos ir Lenkijos unija, tiek įstabia architektūra, kitu meniniu paveldu ir istorija. Liublino unijos 450 metų sukakties proga rengiama tarptautinė paroda „Liublinas – Lietuvos ir Lenkijos unijos miestas“ yra puiki galimybė prisiminti vieną svarbiausių Vidurio ir Rytų Europos XVI a. politinių įvykių. Kartu ji atskleidžia istorines Lietuvos ir Lenkijos politikos bei kultūros jungtis ir glaudžius, šimtmečius besiklostančius šių dviejų valstybių ir tautų ryšius.
Parodą globoja: Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas prof. Viktoras Pranckietis, Lenkijos Respublikos Seimo Maršalka Marek Kuchciński, Lenkijos Respublikos Senato Maršalka Stanisław Karczewski. Projektą finansavo Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija, Liublino vaivadijos maršalka Jarosław Stawiarski, Liublino miesto meras Krzysztof Żuk.

Organizatoriai: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Liublino muziejus (Muzeum Lubelskie w Lublinie), Lenkijos institutas Vilniuje, Lenkijos Respublikos ambasada Vilniuje

17 rugsėjo

Vieno šedevro tarptautinė paroda „Šlovingas, didis ir neregėtas įvykis: 1611 m. Maskvos caro priesaika“

Przysięga-cara

Vieno šedevro tarptautinė paroda „Šlovingas, didis ir neregėtas įvykis: 1611 m. Maskvos caro priesaika“

2019 m. rugpjūčio 21 d. – 2021 m. rugpjūčio 21 d., Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai (Katedros a. 4, Vilnius). Parodos pristatymas: 2019 m. rugsėjo 17 d. 18 val. (įėjimas su kvietimais)

Tai vieno įspūdingo, reikšmingus 400 metų senumo istorinius Lietuvos, Lenkijos ir Maskvos valstybių įvykius menančio, monumentaliais matmenimis (beveik 3,5 x 3,5 m) išsiskiriančio eksponato paroda. Šis kūrinys – žinomo italų dailininko Tomaso Dolabelos (Tommaso Dolabella, ~1570–1650) ar jo aplinkos sukurtas paveikslas Maskvos caro Vasilijaus Šuiskio ištikimybės priesaika 1611 m. Abiejų Tautų Respublikos seime (paveikslo pavadinimas nėra galutinai įsitvirtinęs, todėl šis kūrinys dar vadinamas Maskvos carų Šuiskių priesaika, Stanislovas Žulkevskis pristato valdovui Žygimantui Vazai ir karalaičiui Vladislovui sugautus carus Šuiskius 1611 m. Seime, taip pat – Maskvos caro Vasilijaus Šuiskio ir jo brolių Dmitrijaus bei Ivano pristatymas Respublikos valdovui ir Seimui Varšuvos karališkosios pilies Senato salėje ir pan.). Paveikslas primena tiek konkrečią pergalę, tiek ir visą Abiejų Tautų Respublikos karų prieš Maskvą XVII a. pradžioje istoriją. Paveikslo Maskvos caro Vasilijaus Šuiskio ištikimybės priesaika 1611 m. Abiejų Tautų Respublikos seime siužetas liudija, kad Liublino unijos sukurta Abiejų Tautų Respublika, suvienijusi Lenkijos Karalystę ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę bei jos tautas – lenkus, lietuvius, ukrainiečius, baltarusius, – ne tik sugebėjo atsispirti agresijai iš Rytų, bet ir suduoti itin skaudų ir žeminantį smūgį suirutę tuo metu išgyvenusiai Maskvos valstybei.

Organizatoriai: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, Krokuvos Vavelio karališkieji rūmai Krokuvoje, Lvovo istorijos muziejus; partneriai: Lenkijos institutas Vilniuje, Lenkijos Respublikos ambasada Vilniuje

19 rugsėjo

Parodos „Lenkijos Respublikos ambasadorius Japonijoje Tadeusz Romer ir žydai karo pabėgėliai Tolimuosiuose Rytuose“ atidarymas

Plakat v2

Parodos „Lenkijos Respublikos ambasadorius Japonijoje Tadeusz Romer ir žydai karo pabėgėliai Tolimuosiuose Rytuose“ atidarymas

Rugsėjo 19 d., 18.00 val., Lietuvos žydų bendruomenės būstinėje (Pylimo g. 4, Vilnius)

Lenkijos instituto Vilniuje iniciatyva ir užsakymu Jogailaičių universiteto Artimųjų ir Tolimųjų Rytų instituto darbuotojos dr. Olgos Barbasiewicz parengta paroda – tai pirmas toks visapusiškas bandymas pristatyti Lenkijos ambasadoriaus Japonijoje Tadeuszo Romerio didvyriškus veiksmus gelbstint žydų karo pabėgėlius, atvykstančius į Japonijos uostus su Japonijos konsulo Kaune Chiune Sugiharos išduotomis vizomis.
Tadeusz Ludwik Romer gimė 1894 m. gruodžio 6 d. Antanašėje, kuri tuo metu buvo Rusijos imperijos Kauno gubernijos teritorija. 1937 m. tapo pirmuoju Lenkijos ambasadoriumi Japonijoje. Prieglobsčio Holokausto metu ieškantys Lenkijos žydai 1940 metų vasarą gavo japonų konsulo Kaune Chiunės Sugiharos išduotas tranzitines vizas suteikiančias galimybę atvykti į Japonijos imperiją. Šios vizos reikalingos norint patekti į Nyderlandų teritoriją Kurakao, į kurį, kaip priimančios šalies teritoriją, pabėgėliai galėjo vykti su Kaune reziduojančio Olandijos garbės konsulo Jano Zwartendijko išduotomis pažymomis apie bevizį režimą.
Pabėgėliams Lenkijos piliečiams nedelsiant buvo suteikiama Lenkijos konsulinė pagalba. Ambasadorius Tadeuszas Romeris privalėjo užtikrinti priimančių šalių vizų išdavimą, kadangi vėlesniu laikotarpiu atvykę asmenys neturėjo jokių kitų vizų išskyrus Chiunės Sugiharos išduotas tranzitines. Romeris tuo metu skaičiavo, kad į Japoniją atvyks apie 500 asmenų. Sovietų ir japonų valstybės galėjo atsisakyti įleisti tokią grupę. Tačiau jau vasario viduryje pabėgėlių skaičius perkopė 700, apie tai lenkų diplomatai nedelsiant pranešė Londonui. Lenkų diplomatijai svarbiausia užduotis buvo išskirstyti Japonijoje jau esančius pabėgėlius. Siekdamas užtikrinti pagalbą pabėgėliams, ypač, neturintiems priimančių šalių vizų ir lėšų pragyvenimui, ambasadorius Romeris įkūrė„ Lenkijos karo aukų pagalbos komitetą“, kurio pirmininke tapo jo žmona Zofia Romer. Komitetas rinko lėšas iš lenkų išeivių ir piliečių gyvenančių Tolimuosiuose Rytuose, gavo paramą iš Niujorko Joint Distribution Committee. Tai suteikė galimybę veikti ir teikti taip reikalingą pagalbą pabėgėliams. Komitetas įkūrė savo biurus Kobėje ir Tokijuje bei bendradarbiavo su žydų organizacijomis Kobėje ir Jokohamoje. Komiteto atstovas Tsurugos uoste pasitikdavo atvykstančius Lenkijos piliečius ir padėdavo sutvarkyti vizų formalumus, nukreipdavo atvykėlius į Kobę, kur žydų bendruomenė suteikdavo apgyvendinimą. Komitetas pabėgėliams teikė piniginę pagalbą, tarpininkaudavo bendraujant su vietine valdžia ar vežėjų įmonėmis. Siekdama atvykėliams padėti išvengti ilgos kelionės į Tokiją, Lenkijos ambasada įkūrė laikiną konsulinį skyrių Osakoje. 1941 metais nusprendus uždaryti Lenkijos atstovybę Japonijoje, Tadeuszas Romeris kartu su ambasados darbuotojais tų pačių metų spalio pabaigoje išvyko į Šanchajų, kur tęsė diplomatines pastangas padėti pabėgėliams. Jam tarpininkaujant, Lenkijos piliečiai galėjo gauti vizas į kitas užsienio šalis bei finansinę pagalbą, dažnai perduodamą per Lenkijos diplomatines atstovybes, bendradarbiaujant su Lenkijos Respublikos vyriausybe išeivijoje.
Tadeuszas Romeris išvyko iš Šanchajaus 1942 m., Tolimuosiuose Rytuose palikęs gerai organizuotą lenkų žydų bendruomenę, kurios atstovai buvo įtraukti į naujai įkurtą organizaciją, pavadintą Kinijos lenkų sąjungos centrine valdyba. Apsigyvenęs Lourenço Marques (šiuo metu – Maputo, Mozambikas), Romeris toliau savo diplomatine veikla padėjo Lenkijos žydams. Tais pačiais metais Tadeuszas Romeris paskirtas ir iki 1943 m. pavasario ėjo Lenkijos ambasadoriaus SSRS pareigas. 1943 m. balandį tapo Lenkijos Respublikos vyriausybės įgaliotiniu Artimuosiuose Rytuose, o tų pačių metų liepą paskirtas Stanisławo Mikołajczyko vadovaujamos vyriausybės Londone užsienio reikalų ministru. Pasibaigus karui, Romeris emigravo į Kanadą ir dirbo McGill universitete. Nuo 1963 m. iki pat mirties buvo Lenkijos mokslo instituto Kanadoje pirmininkas. Mirė 1978 m. kovo 23 d. Monrealyje.
Parodos lankytojai galės susipažinti ne tik su ambasadoriaus Tadeuszo Romerio veikla, bet ir su kasdieniu žydų karo pabėgėlių gyvenimu Japonijoje bei Šanchajuje. Parodą papildo proginis leidinys. Parodos atidaryme dalyvaus parodos autorės dr. Olga Barbasiewicz ir Barbara Abraham.  Paroda veiks iki spalio 19 d.

Organizatoriai: Lenkijos institutas Vilniuje, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė. Partneriai: Sugiharos fondas Diplomatai už gyvybę, Lenkijos Respublikos ambasada Vilniuje, Japonijos ambasada Vilniuje, Lenkų biblioteka Londone, Lenkijos nacionalinis skaitmeninis archyvas, Jogailaičių universiteto Artimųjų ir Tolimųjų Rytų institutas

10 spalio

Tarptautinė paroda „Radvilos. Kunigaikščių istorija ir paveldas“

Radziwiłłowie

Tarptautinė paroda „Radvilos. Kunigaikščių istorija ir paveldas“

Spalio 10 d. – sausio 12 d., Valdovų rūmų muziejaus Parodų centras (Katedros a. 4, Vilnius)
Parodos atidarymas: spalio 10 d. 18 val.

Parodą globoja J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda.
Parodoje atskleidžiama garsiausios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o vėliau – ir vienos žymiausių visos Abiejų Tautų Respublikos didikų giminės – kunigaikščių Radvilų – kilmė, genealogija, atskirų giminės linijų ir šakų istorija, įvairialypė veikla, indėlis į valstybės, jos politikos ir diplomatijos, Bažnyčios, kultūros ir meno, ūkio bei karybos raidą. XV–XVIII a. Radvilos yra daugiausiai Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei senatorių (aukščiausių, įtakingiausių valstybės pareigūnų) davusi giminė – net 40. Radvilos užėmė svarbiausius valstybinius postus: 13 Vilniaus vaivadų, 10 Vilniaus kaštelionų, 7 Lietuvos kancleriai, 9 Lietuvos didieji maršalkos, 7 Lietuvos didieji etmonai, 3 vyskupai (iš jų 1 kardinolas). Parodoje pristatomos ryškiausios rinktinės Radvilų giminės paveldo kilnojamosios vertybės, surinktos iš daugiau nei 40 atminties institucijų ir privačių asmenų rinkinių – muziejų, bibliotekų, archyvų, bažnyčių, vienuolynų, privačių kolekcijų, esančių 7 valstybėse (Lietuvoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Izraelyje / Palestinoje). Bemaž 400 eksponatų turėtų atskleisti kunigaikščių Radvilų veiklos senojoje Lietuvos valstybėje įvairiapusiškumą ir nuopelnus, atspindėti svarbiausias Radvilų giminės istorijos ir raiškos valstybės bei visuomenės gyvenime sritis. Lietuvos bei Lenkijos muziejininkystės istorijoje savo turiniu didžiausioje ir išsamiausioje Radvilų giminei kada nors rengtoje tarptautinėje parodoje rodomi tipologiškai labai įvairūs eksponatai: portretai ir kiti tapybos darbai, auksakalystės ir juvelyrikos dirbiniai, ginklai ir šarvai, gobelenai ir kiti tekstilės kūriniai, rūbų pavyzdžiai, bažnytiniai reikmenys, skulptūros, medaliai, spaudai, dokumentai, leidiniai, grafikos darbai, žemėlapiai, su Radvilų gimine siejamos relikvijos. Dalis vertybių kitur niekada nerodytos arba mažai žinomos vertybės ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Tarp jų – Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio Betliejaus bazilikai dovanota liturginė taurė su patena, kiti jo piligrimystės į Šventąją Žemę reliktai, žymaus italų juvelyro sukurta Barboros Radvilaitės kamėja, Mikalojaus Radvilos Juodojo šarvų elementai, garsių dailininkų sukurti Radvilų portretai, vadinamosios portretų galerijos „su laurų vainiku“ dalis, reti leidiniai bei svarbiausi dokumentai – titulų suteikimo diplomai ir kt. Įėjimas į parodos atidarymą su kvietimais.

Organizatoriai: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, kunigaikštis Motiejus Radvila (Maciej Radziwiłł); partneris: Lenkijos institutas Vilniuje; mecenatai: Kauno tiltai,  BTA Vienna Insurance Group

26 lapkričio

Krzysztofo Gierałtowskio fotografijų paroda „Rašytojai“

Milosz

Krzysztofo Gierałtowskio fotografijų paroda „Rašytojai“

2019 m. lapkričio 26 d. – 2020 m. sausio 6 d., LMA Vrublevskių bibliotekoje (Žygimantų g. 1, Vilnius). Parodos atidarymas: lapkričio 26 d. 16 val.

Jo Lenkijos kultūros, mokslo, politikos žmonių portretų kolekcijoje – tūkstančiai nuotraukų. Fotografas Krzysztof Gierałtowski parodai Vilniuje atrinko 50 lenkų rašytojų nuotraukų, sukurtų ypatingu būdu. Nuotraukos visada įamžina dviejų asmenybių susitikimą. Galima jas analizuoti formaliai, tačiau taip pat verta atsižvelgti į tų susitikimų aplinkybes, sugulančias į spalvingas, daugiasluoksnes istorijas. Per savo nuotraukų pristatymus Gierałtowski detaliai pristato kiekvienos nuotraukos atsiradimo istoriją. Parodos atidarymo Vilniuje metu Vrublevskių bibliotekai bus iškilmingai perduotas Gierałtowskio nuotraukų rinkinys „Lenkijos asmenybės“. Rinkinys jau buvo eksponuotas Vrublevskių bibliotekoje 2013 metais, o nuo šiol taps nuolatinės ekspozicijos dalimi. Rinkinys bibliotekai padovanotas, gavus Autorių susivienijimo ZAiKS kūrybos rėmimo fondo paramą.

Organizatoriai: LMA Vrublevskių biblioteka, Lenkijos institutas Vilniuje, Varšuvos Adomo Mickevičiaus institutas

18 gruodžio

Bartoszo Frątczako fotografijų parodos „Paskutinieji liudininkai. II-ojo pasaulinio karo herojų portretai“ atidarymas

BF-Ostatni-(okladka)

Bartoszo Frątczako fotografijų parodos „Paskutinieji liudininkai. II-ojo pasaulinio karo herojų portretai“ atidarymas

Gruodžio 18 d., 18 val., Vilniaus pranciškonų vienuolyne (Trakų g. 1)

„Praėjo šešeri metai nuo to laiko, kai atvykau į Lietuvą. Likimas panorėjo, kad mano pirmasis fotoreportažas, kurį anuomet sukūriau vietinei žiniasklaidai, būtų skirtas „Aušros vartų“ operacijai. Neatsimenu nė vienos iš tūkstančių tądien padarytų nuotraukų, bet tikrai žinau, kad tai buvo mano projekto pradžia. Nuo tada stengiuosi lankytis tose vietose, kuriose galiu sutikti Veteranus, ir kiekvienoje iš tų vietų sutinku Jų vis mažiau… Vis žvelgiu į Juos su nuostaba ir klausiu savęs – ar aš būčiau ryžęsis tokiam atsidavimui?.. Norėčiau tikėti, kad taip… Laikui bėgant įgavau ryžto ir drąsos lankytis pas Juos. Žiūrėjau Jiems į akis, o Jie kantriai žvelgė į mane. Klausiausi istorijų, surinkdavau savo nešiojamą fotostudiją ir darydavau portretus“ – Bartosz Frątczak.
Įėjimas nemokamas.

Organizatoriai: Fondas „Pagalba lenkams Rytuose“, Lenkijos Kombatantų ir represuotų asmenų biuras, Tautos atminties institutas, Lenkijos institutas Vilniuje, Lenkijos Respublikos ambasada, II-ojo pasaulinio karo muziejus Gdanske, VŠĮ „Vilniaus kultūros ir dvasingumo centras“

16 sausio

Paroda „Lenkijos Respublikos ambasadorius Japonijoje Tadeusz Romer ir žydai karo pabėgėliai Tolimuosiuose Rytuose“ Klaipėdoje

TADEUSZ_ROMER_plakatas

Paroda „Lenkijos Respublikos ambasadorius Japonijoje Tadeusz Romer ir žydai karo pabėgėliai Tolimuosiuose Rytuose“ Klaipėdoje
2020 m. sausio 16 d. – vasario 10 d., Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka (Herkaus Manto g. 25, Klaipėda)
Parodos atidarymas: 2020 m. sausio 16 d. 17 val., įėjimas laisvas

Lenkijos instituto Vilniuje iniciatyva ir užsakymu Jogailaičių universiteto Artimųjų ir Tolimųjų Rytų instituto darbuotojos dr. Olgos Barbasiewicz parengta paroda – tai pirmas toks visapusiškas bandymas pristatyti Lenkijos ambasadoriaus Japonijoje Tadeuszo Romerio didvyriškus veiksmus gelbstint žydų karo pabėgėlius, atvykstančius į Japonijos uostus su Japonijos konsulo Kaune Chiune Sugiharos išduotomis vizomis.
Tadeusz Ludwik Romer gimė 1894 m. gruodžio 6 d. Antanašėje, kuri tuo metu buvo Rusijos imperijos Kauno gubernijos teritorija. 1937 m. tapo pirmuoju Lenkijos ambasadoriumi Japonijoje. Prieglobsčio Holokausto metu ieškantys Lenkijos žydai 1940 metų vasarą gavo japonų konsulo Kaune Chiunės Sugiharos išduotas tranzitines vizas suteikiančias galimybę atvykti į Japonijos imperiją. Šios vizos reikalingos norint patekti į Nyderlandų teritoriją Kurakao, į kurį, kaip priimančios šalies teritoriją, pabėgėliai galėjo vykti su Kaune reziduojančio Olandijos garbės konsulo Jano Zwartendijko išduotomis pažymomis apie bevizį režimą.
Pabėgėliams Lenkijos piliečiams nedelsiant buvo suteikiama Lenkijos konsulinė pagalba. Ambasadorius Tadeuszas Romeris privalėjo užtikrinti priimančių šalių vizų išdavimą, kadangi vėlesniu laikotarpiu atvykę asmenys neturėjo jokių kitų vizų išskyrus Chiunės Sugiharos išduotas tranzitines. Romeris tuo metu skaičiavo, kad į Japoniją atvyks apie 500 asmenų. Sovietų ir japonų valstybės galėjo atsisakyti įleisti tokią grupę. Tačiau jau vasario viduryje pabėgėlių skaičius perkopė 700, apie tai lenkų diplomatai nedelsiant pranešė Londonui. Lenkų diplomatijai svarbiausia užduotis buvo išskirstyti Japonijoje jau esančius pabėgėlius. Siekdamas užtikrinti pagalbą pabėgėliams, ypač, neturintiems priimančių šalių vizų ir lėšų pragyvenimui, ambasadorius Romeris įkūrė„ Lenkijos karo aukų pagalbos komitetą“, kurio pirmininke tapo jo žmona Zofia Romer. Komitetas rinko lėšas iš lenkų išeivių ir piliečių gyvenančių Tolimuosiuose Rytuose, gavo paramą iš Niujorko Joint Distribution Committee. Tai suteikė galimybę veikti ir teikti taip reikalingą pagalbą pabėgėliams. Komitetas įkūrė savo biurus Kobėje ir Tokijuje bei bendradarbiavo su žydų organizacijomis Kobėje ir Jokohamoje. Komiteto atstovas Tsurugos uoste pasitikdavo atvykstančius Lenkijos piliečius ir padėdavo sutvarkyti vizų formalumus, nukreipdavo atvykėlius į Kobę, kur žydų bendruomenė suteikdavo apgyvendinimą. Komitetas pabėgėliams teikė piniginę pagalbą, tarpininkaudavo bendraujant su vietine valdžia ar vežėjų įmonėmis. Siekdama atvykėliams padėti išvengti ilgos kelionės į Tokiją, Lenkijos ambasada įkūrė laikiną konsulinį skyrių Osakoje. 1941 metais nusprendus uždaryti Lenkijos atstovybę Japonijoje, Tadeuszas Romeris kartu su ambasados darbuotojais tų pačių metų spalio pabaigoje išvyko į Šanchajų, kur tęsė diplomatines pastangas padėti pabėgėliams. Jam tarpininkaujant, Lenkijos piliečiai galėjo gauti vizas į kitas užsienio šalis bei finansinę pagalbą, dažnai perduodamą per Lenkijos diplomatines atstovybes, bendradarbiaujant su Lenkijos Respublikos vyriausybe išeivijoje.
Tadeuszas Romeris išvyko iš Šanchajaus 1942 m., Tolimuosiuose Rytuose palikęs gerai organizuotą lenkų žydų bendruomenę, kurios atstovai buvo įtraukti į naujai įkurtą organizaciją, pavadintą Kinijos lenkų sąjungos centrine valdyba. Apsigyvenęs Lourenço Marques (šiuo metu – Maputo, Mozambikas), Romeris toliau savo diplomatine veikla padėjo Lenkijos žydams. Tais pačiais metais Tadeuszas Romeris paskirtas ir iki 1943 m. pavasario ėjo Lenkijos ambasadoriaus SSRS pareigas. 1943 m. balandį tapo Lenkijos Respublikos vyriausybės įgaliotiniu Artimuosiuose Rytuose, o tų pačių metų liepą paskirtas Stanisławo Mikołajczyko vadovaujamos vyriausybės Londone užsienio reikalų ministru. Pasibaigus karui, Romeris emigravo į Kanadą ir dirbo McGill universitete. Nuo 1963 m. iki pat mirties buvo Lenkijos mokslo instituto Kanadoje pirmininkas. Mirė 1978 m. kovo 23 d. Monrealyje. Parodos lankytojai galės susipažinti ne tik su ambasadoriaus Tadeuszo Romerio veikla, bet ir su kasdieniu žydų karo pabėgėlių gyvenimu Japonijoje bei Šanchajuje. Parodą papildo proginis leidinys.

Organizatoriai: Lenkijos institutas Vilniuje, Klaipėdos apskrities viešoji I. Simonaitytės biblioteka. Partneriai: Lenkijos Respublikos ambasada Vilniuje, Japonijos ambasada Vilniuje, Lenkų biblioteka Londone, Lenkijos nacionalinis skaitmeninis archyvas, Jogailaičių universiteto Artimųjų ir Tolimųjų Rytų institutas.

30 sausio

Nacistinės Vokietijos mirties stovykla. Konzentrationslager Auschwitz

Auschwitz

Nacistinės Vokietijos mirties stovykla. Konzentrationslager Auschwitz

Sausio 30 d., nacistinės Vokietijos Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklos išlaisvinimo 75-ųjų metinių minėjimo proga, bus atidaryta paroda „Nacistinės Vokietijos mirties stovykla. Konzentrationslager Auschwitz“. Renginį organizuoja Lenkijos Respublikos ambasada Vilniuje kartu su Valstybiniu Vilniaus Gaono žydų muziejumi.
Parodą parengė Valstybinis Aušvico-Birkenau muziejus Osvencime, ji išversta  į lietuvių kalbą.
Parodoje pristatomi visi svarbiausi Aušvico stovyklos istorijos momentai, taip pat nacių judėjimo genezė bei specifiniai vokiečių teroro sistemos okupuotoje Lenkijoje elementai. Paroda parengta remiantis Valstybinio Aušvico-Birkenau muziejaus archyvine medžiaga, ji pristatoma 30-yje stendų, kuriuose paaiškinamos ir stovyklos, kaip teroro instrumento lenkų gyventojų atžvilgiu, įkūrimo priežastys, ir jos funkcionavimo politinis fonas. Ekspozicija paaiškina, kokiu būdu plėtojosi stovyklų sistema ir kaip ji virto masinio žydų naikinimo centru.
Taip pat aprašytos stovyklos kalinių gyvenimo sąlygos, badas, vergiškas darbas, teroras, baudų bei egzekucijų sistema. Atskiruose stenduose pristatomi moterų ir vaikų likimai, romų naikinimas, sovietų karo belaisvių tragedija. Parodoje supažindinama ir su pasipriešinimo judėjimu Aušvico koncentracijos stovykloje, pasakojamos pabėgimų bei Osvencimo krašto gyventojų pagalbos kaliniams istorijos.
Paroda buvo eksponuojama įvairiose Lenkijos bei pasaulio vietose: Kinijoje, Korėjoje, JAV, Rusijoje, Ukrainoje, Graikijoje, Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje.

Parodos atidarymas vyks  2020 m. sausio 30 d. (ketvirtadienį), 14:00 val.,  Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2, Vilnius). Įėjimas laisvas.

Renginys vyks anglų kalba, be vertimo į lietuvių kalbą.
Paroda veiks iki š. m. kovo 15 d.

Parodos atidaryme dalyvaus Andrzej Kacorzyk, Aušvico-Birkenau Valstybinio muziejaus direktoriaus pavaduotojas, Tarptautinio edukacijos apie Aušvicą ir Holokaustą centro direktorius.

Parodą parengė: Valstybinis Aušvico-Birkenau muziejus Osvencime
Organizatoriai: Lenkijos Respublikos ambasada Vilniuje, Lenkijos institutas Vilniuje, Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus
Renginio partneris: Tarptautinė komisija nacių ir komunistinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti

10 vasario

Paroda „Šv. Jonas Paulius II ir palaim. Władysław Bukowiński – lenkų laisvės užtarėjai“ Kretingoje

fot. Archidiecezja Kowieńska

Paroda „Šv. Jonas Paulius II ir palaim. Władysław Bukowiński – lenkų laisvės užtarėjai“ Kretingoje

Vasario 10-17 d., Klaipėdos Prano Mašioto progimnazijoje (Varpų g. 3, Klaipėda)
Vasario 20 d. – kovo 10 d., Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai bažnyčioje (Vilniaus g. 2, Kretinga)

Parodoje vaizduojama 1993 m. Šv. Jono Pauliaus II-ojo piligriminė kelionę į Lietuvą bei pristatoma pal. kun. Władysławo Bukowińskio asmenybę. XX amžiaus pabaiga – tai naujos epochos pradžia Lenkijai ir Lietuvai. Po daugelio metų, pilnų tragiškų patirčių, karų bei represijų ir viena, ir kita tauta pradeda „kvėpuoti laisve“. Tačiau tai nėra laisvė duota kartą ir visiems laikams – jos reikia nuolat siekti ir atrasti ją iš naujo. Lenkijos laisvės gynėjai – šv. Jonas Paulius II ir pal. Władysław Bukowiński, kurių likimai yra susieti su rytais, naujosioms kartoms tampa laisvės mokytojais. Piligriminės kelionės į Lietuvą metu Jonas Paulius II atgimstančiai valstybei primena, kad jos suvereniteto ir tapatybės pagrindas – tai 600 metų krikščionybės paveldas. Pal. Władysław Bukowiński – laisvo žmogaus pavyzdys. Nepaisydamas persekiojimo, jis savo gyvenimą savanoriškai paskyrė tarnystei žmonėms rytuose. Savo tarnyste abu lenkai ne tik parodo, kaip reikia gyventi laisve, bet ir kaip kurti laisvą visuomenę dialogo, pagarbos ir meilės atmosferoje.

Šv. Jonas Paulius II
1978 m. spalio 16 d. Krokuvos arkivyskupas metropolitas kardinolas Karolis Wojtyła buvo išrinktas popiežiumi. 18:18 iš Siksto koplyčios kamino pasirodę balti dūmai pranešė apie naujai išrinktą popiežių. 18:44 kardinolas Pericle Felici paskelbė pasauliui: Annuntio vobis gaudium magnum (Skelbiu jums didį džiaugsmą). Habemus Papam (turime popiežių). Karolis Wojtyła buvo išrinktas 264-uoju šv. Perto įpėdiniu ir pirmuoju popiežiumi ne italu po 455 metų. Jis pasirinko Jono Pauliaus II vardą. Pirmoje savo enciklikoje Redemptor Hominis (1979 m. kovą) savo vardo pasirinkimą aiškino kaip savo pirmtakų: Jono XXIII ir Jono Pauliaus I mokymo tąsą. Popiežiaus pontifikato moto laikomi žodžiai: non abbiate paura… – nebijokite: atverkite duris Kristui!, ištarti 1978 m. spalio 22 d. oficialios Jono Pauliaus II pontifikato pradžios iškilmėse Šv. Petro aikštėje. Jis vadovavo bažnyčiai beveik 28 metus, tai trečias pagal trukmę pontifikatas, laikytas proveržiu. Turėta omenyje ne vien Bažnyčios atvėrimą įtvirtinus Vatikano II susirinkimo reformas, buvo pabrėžiami ir popiežiaus nuopelnai ekumenizmui, dialogas su kitomis religijomis. Jonas Paulius II mirė Romoje 2005 m. balandžio 2d.  21:37. 2011 m. gegužės 1 d. buvo beatifikuotas, o 2014 m. balandžio 27 d. kanonizuotas. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II  – daugiausiai keliavęs visų laikų popiežius. Per savo pontifikatą jis vyko į 104 tarptautines piligrimines keliones ir aplankė 129 šalis visuose žemynuose. Kalbėjo milijonams žmonių, lankėsi vietose, kur prieš tai nebuvo nė vienas popiežius. Garsėjo kaip poliglotas, tai padėjo jam dar lengviau bendrauti su skirtingų tautybių žmonėmis. Susitikimai su juo tikintiesiems tapdavo nepaprastu, beveik mistiniu įvykiu, dažnai pakeisdavusiu juos visam likusiam gyvenimui. Lenkijoje Jonas Paulius II lankėsi 8 kartus. Lietuvoje viešėjo 1993 m.

Pal. kun. Władysław Bukowiński (1904-1974) – Kazachstano apaštalas, misionierius kaip ir šv. Povilas, trylika su puse metų praleidęs griežtojo režimo lageriuose, nešęs Kristų žmonėms, netekusiems vilties ir orumo. 1955 m. sąmoningai pasirinko Sovietų Sąjungos pilietybę, kad galėtų likti tolimajame Kazachstane, kai kurių vadinamame „nežmoniška žeme“, su visais tais, kuriems reikalingas dvasininkas. Naktimis slapta teikdavo sakramentus ir aukodavo šventas mišias privačiuose butuose. Keliskart vyko į piligrimines keliones SSRS pietuose. „Esu tinkamas žmogus tinkamoje vietoje“, – sakydavo apie save. Į gyvenimo pabaigą triskart lankėsi Lenkijoje, kur, be kitų, susitiko su kard. Karoliu Wojtyła. Kun. Bukowińskis tapo pirmuoju lotynų apeigų katalikų bažnyčios palaimintuoju Kazachstane. Bukowińskis palaidotas Šv. Juozapo bažnyčioje Karagandoje. 2001 m. lankydamasis Kazachstane, Jonas Paulius II taip apie jį kalbėjo: „Kunigą Władysławą Bukowińskį esu sutikęs ne kartą. Visada gėrėjausi jo dvasininko ištikimybe ir apaštališku užsidegimu. Jam buvo ypač artima Karaganda. Šiandien Bažnyčios vardu žemai lenkiuosi ir jam, ir visiems tremtiniams“. 2016 m. birželio 11 d. Karagandos Švč. Mergelės Marijos Fatimos katedroje vadovaujant kardinolui Angelo Amato įvyko kun. Bukowińskio beatifikacijos iškilmės.

Organizatoriai: Lenkijos institutas Vilniuje, fondas „Pomoc Polakom na Wschodzie“ (Fondas „Pagalba lenkams Rytuose“, Lenkija), Jono Pauliaus II minties centras Varšuvoje, Klaipėdos Prano Mašioto progimnazija, Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai parapija ir Kretingos Viešpaties Apreiškimo vienuolynas

Kauno arkivyskupijos nuotrauka